Šią vasarą klausausi daug juodaodžių muzikos: repas, hip-hopas, R&B. Šiaip man tokia muzika patinka, erzina nebent atlikėjų noras pasipuikuoti savo ratais, prabangia vila ar super-brangiu laikrodžiu. Jie linksniuoja brangių prekinių ženklų pavadinimus, aiškina kiek daug aukso jie nešioja ir pabrėžia, kiek nedaug pasaulyje yra tokių išskirtinai talentingų atlikėjų kaip jie. Sutinku, Jay-Z, Kanye West, Lupe Fiasco - jūs tikrai esate talentingi žmonės, bet baltieji sukčiai eilinį kartą pralenkė jus. Jūsų pomėgiai nešioti 24 karatų auksines grandines, pagal individualius užsakymus pagamintus Omega laikrodžius ir važinėti Bentley’ais su platininiais kalpokais atrodo kaip nekaltos vaikiškos pramogos palyginus su privilegijomis, kuriomis naudojasi kai kurių JAV korporacijų vadovai.

Šiandieną jau įprasta, kad kiekvienas, save gerbiantis, CEO (vykdomasis direktorius) be savo atlyginimų, kompanijos akcijų, su rezultatais susietų premijų, tarnybinio lėktuvo, ypatingo gerovės paketo, dar gauna ‘auksinį parašiutą’. Auksinis parašiutas tai - piniginė kompensacija išmokama tuo atveju, kai CEO yra atleidžiamas iš darbo arba išeina į pensiją. Įdomu yra tai, kad atleidimo iš darbo priežastys gali būti labai įvairios, įskaitant ir nesugebėjimą vadovauti kompanijai. Tokios motyvacinės priemonės šalininkai teigia, kad auksiniai parašiutai padeda pritraukti talentingus vadovus, sumažina riziką, kad įmonė bus agresyviai perpirkta konkurento, ir padeda vadovui išlaikyti ilgalaikę perspektyvą derantis dėl susivienijimo su kita įmone. Aišku, ne visi investuotojai sutinka su tokia logika: pavyzdžiui, Carl Icahn’as, plačiai pagarsėjęs Amerikos milijardierius, atvirai vadina ‘auksinius parašiutus’ absurdu.

Tačiau netgi auksiniai parašiutai pradeda atrodyti įprastai ir kasdieniškai, kai perskaitai apie naujausią personalo skyriaus išradimą - ‘auksiniai karstai’. Iš tiesų, auksiniai karstai jau senokai buvo naudojami praktikoje, bet visuomenė apie juos sužinojo visai neseniai ir tik dėl to, kad pasikeitę JAV įstatymai įpareigojo įmones aiškiau nušviesti savo vadovams išmokamas pašalpas ir priedus. Jei CEO darbo sutartyje numatyta pašalpa mirties atveju, reiškia, kad jo artimieji gaus iš kompanijos nustatyto dydžio išmoka, teisę parduoti velioniui priklaususias akcijas bei draudimo išmoką. Wall Street Journal pateikia keletą konkrečių skaičių: pavyzdžiui, Brian L. Roberts, Comcast generalinio direktoriaus, mirties atveju jo šeima gaus beveik 300 milijonų dolerių išmoka (šeimai penkis metus bus mokamas velionio atlyginimas ir priedai); senioko Eugene M. Isenberg, vadovaujančio Nabors Industries kompanijai, mirtis praturtins jo šeimą 288 milijonais dolerių. Kitų vadovų auksiniai karstai verti nuo 42 iki 166 milijonų dolerių.

Aišku, kapitalizmo keliai yra nenuspėjami, bet vienas keblus klausimas man neduoda ramybės - kaip visi tie vadovai sugeba išlaikyti ramybę ir mėgautis gyvenimu žinodami, kad jų mirtis artimiesiems reikš ne vien tik dvasinį praradimą, bet ir finansinę laisvę? O gal jie tiesiog klausosi kokio juodaodžio reperio ir šypsodamiesi į ūsą sau tyliai kartoja - “bičiuk, tavo auksinės grandinės ir deimantiniai laikrodukai yra gėlytės. va palauk, kol ateis eilė mano auksiniam karstui…”.

Dar keletą dienų ir turbūt turėčiau keliauti į skaitmeninį darželį, iš naujo mokytis kopijuoti nuorodas, dėti filmukus ir formatuoti hyper tekstus. Tad kol mano gyvenimas galutinai nepersikėlė į offline pasaulį, pora sakinių apie Economistą. Kalbu apie žurnalą, o ne apie profesiją. Italų blogerė išspausdino interviu su Economist žurnalistu Andreas Kluth (mano nuomone, vienu įdomiausių šiuolaikinių žurnalistų) ir vykdančiuoju redaktoriumi Daniel Franklin’u. Kokie banalūs bebūtų interviu klausimai, sunku yra atsispirti pagundai sužinoti, kas yra tie žmonės, kurie sekmadienio rytais skaito ne lietuviškų tabloidų kronikas, o solidų analitinį žurnalą? ir kodėl jie jį skaito?

Jaučiuosi šiek tiek kaltas, kad taip ilgai nerašiau. Nepagalvokite, šio blogo kol kas atsisakyti neketinu, bet kai lauke toks nuostabus oras, vis pagaunu save besimėgaujanti vynu kažkur mieste, o ne prie kompiuterio ekrano. Tačiau šiandieną vyno taure iškeičiau į progą papasakoti apie Benjaminą Zanderį, Bostono Filharmoninio Orkestro dirigentą. Šio dirigento 20 minučių kalba, pasakyta TED konferencijoje, yra nuostabi dovana, kurią derėtų įrašinėti į mini-DVD diskus ir dalinti kiekvienam sąmoningam piliečiui. Kalbėdamas apie Šopeno Preliudija E Minor Op. 28 Nr.4, Zanderis lengva ranka dalina gyvenimo įžvalgas, išveda paraleles tarp muzikos ir kitų menų bei skaldo labai netgi vykusius juokus.

Po tokios nestandartinės įžangos į klasikinę muziką tikrai pradedu galvoti, kad aš esu tas klausytojas, kuris laukia, kol koks išprusęs muzikantas praskleis paslapties širmą ir parodys, kad be Ravel’io, Wagner’io ir Šopeno, yra ir kitų, ne ką mažiau įdomių atlikėjų. Tačiau dar labiau Zanderio kalboje mane sužavėjo tai, kad jis demonstruoja kaip ‘tradiciniai įrankiai’, šiuo atveju klasikinė muzika, gali būti panaudoti tam, kad įkvėptų žmones naujam gyvenimui. Ne mažą grupelę sunkiai sergančių žmonių, ar žmonių, kuriems meilė klasikinei muzikai yra skiepijama nuo pat pirmųjų dienų, o būtent visus paprastus žmones (aišku, išskyrus panešiotos išvaizdos Audi ir VW automobilių vairuotojus nesilaikančius kelio ženklų - jie anapus įkvėpimo).

Būgnai muša greitą ritmą, skamba dinamiški gitarų akordai, back vokalų choras traukia nerūpestingą “la la la la la la la”, o tuo tarpu ekrane grupelė jaunų, gražių ir… nuogų jaunuolių lengvabūdiškai sau išdykauja miške: šokinėja nuo medžių, maudosi ežere, supasi ant supynių, piešia ant kūno ar, galiausiai, šildosi prie laužo. Tai kadrai iš naujausio Sigur Ros videoklipo “Gobbledigook“, kuriam kai kurie puritonai jau spėjo priklijuoti ‘kontroversiško klipo’ etikete. Iš tikrųjų, aš videoklipe nepamačiau jokių gašlumo ar vartotojiškumo užuominų; pagal mane, čia apeliuojama į kur kas gražesnius jausmus. Matant žalią mišką, natūralius kūnus ir šėlstančių merginų ir vaikinų kadrus (įkvėptus fotografo Ryan McGinley) apima džiaugsmo ir nerūpestingumo antplūdis, tad aš iškart įsimečiau Gobbledigook į savo 2008 vasaros grojaraštį.

Tačiau šiandieną Gobbledigook prisiminiau visai dėl kitos priežasties. Birželio 23 d. Sigur Ros išleis savo naujausią albumą “með suð í eyrum við spilum endalaust” (Zvimbiant ausyse mes grojame be pabaigos). Įdomu yra tai, kad šį albumą jau dabar nemokamai galite klausytis internetu. O jeigu norėsite albumą įsigyti, turėsite pasirinkti tarp keleto skirtingų formatų: skaitmeninis albumas (€10.00), fizinis albumas (€16.00), fizinis+skaitmeninis albumas (€19.00) ir Deluxe albumo leidinys (€75.00). Deluxe leidinyje rasite ne tik Sigur Ros muziką, bet ir prašmatniai įrištą knygą kietais viršeliais su nuotraukomis iš Sigur Ros įrašų sesijos ir Gobbledigook filmavimo, 16 mm kino juostos dalį ir DVD su video medžiaga. Naujausio Sigur Ros albumo pristatymas puikiai iliustruoja kaip internetas viršum kojom apverčia tradicinę muzikos kainodarą.

Prieš pusmetį Radiohead visus nustebino leisdama pasirinkti savo albumo “In Rainbows” kainą savo nuožiūra. Anąsyk, skeptiški kritikai (ir įrašų kompanijos) buvo priblokšti, kad toks anarchistiškas išsišokimas leido Radiohead vos per porą mėnesių parduoti 1.2 milijonus albumo kopijų. Nine Inch Nail albumas “Ghosts I - IV” dar aiškiau parodė, kaip Internetas griauna įprastus verslo modelius. Visų pirma, norintys pasiklausyti “Ghosts I - IV” gali parsisiųsti 9 iš 36 albumo dainų visiškai nemokamai. Tie, kas nori daugiau, gali parsisiųsti visas 36 dainas MP3 formatu (5$), užsisakyti dvigubą CD ($10), plokštelę ($39) ir Deluxe leidinį ($75). Be to, savo išskirtiniams fanams Trentas Reznoras parengė sunumeruotą ir pasirašytą Ultra-Deluxe leidinį ($300) su aukštos kokybės nuotraukomis iš Ghosts projekto. Vėlgi, dideliam visos įrašu pramonės apmaudui, albumai išleisti Ultra-Deluxe ir plokštelių formatu buvo tučtuojau išpirkti.

Taigi, galima verkšlenti, kad Internetas žudo kūrybą ir atima pajamas iš muzikantų, bet tiesą, matyt, yra ta, kad jis atima pinigus iš sustabarėjusių muzikantų. Ankščiau albumo kainą nulemdavo jo formatas (MC/CD/LP), dabar kainodara pradedama sudarinėti žvelgiant į galutinius vartotojų segmentus: tad atsitiktiniam klausytojui perkančiam albumą per iTunes nustatoma vienokia kaina, senamadiškam muzikos kolekcionieriui klausančiam muziką iš vinilinių plokšelių - kitokia, o iš hardcore fano, kurio gyvenimas sukasi aplink mylimą grupę, paprašoma kur kas didesnė suma. Naujos muzikos žaidimo taisyklės yra labai paprastos: kuo daugiau klausytojų segmentų sugebės išskirti grupės prodiuseris ir kuo įtaigiau diferencijuos albumą pagal tuos segmentus, tuo daugiau muzikantai uždirbs kasdienei duonai (ir sviestui).

Ir vis dėlto, koks nuostabus ar suktas bebūtų prodiuseris, naujoji kainodaros strategija neišdegs be vieno esminio dalyko - sex appeal’o. Dėl šios paprastos priežasties, manau, kad išskyrus Aliną Orlovą ir Andrių Mamontovą, lietuvių muzikantai dar negreitai galės užsiimti internetine savo albumų rinkodara. Nieko nepadarysi, gerbiamieji, prieš tapdami žinomais ir turtingais privalote išmokti gerai groti ir įdomiai dainuoti. Arba bėgioti nuogi po miškus išvengdami vulgarumo. Renkatės jūs.