Kaobanga.com Blog’as

Plazminiai televizoriai, antikiniai kilimai, porno filmų nuoma, vandens kanalo valymas, ančių namelis, prabangūs baldai ir prasimanytos paskolos - tai yra keletas iš įdomesnių britų parlamentarų išlaidų, sukėlusių didžiulę pasipiktinimo bangą Didžiojoje Britanijoje. Tačiau man asmeniškai kur kas įdomiau buvo išgirsti apie tai, kaip įsiplieskė šis skandalas. Pasirodo, kažkoks apsukrus veikėjas nusikopijavo visą terabaitą duomenų iš Parlamento kanceliarijos: iš viso apie 2 milijonus finansinių išklotinių, sąskaitų ir čekių, kuriuos per 4 metus pateikė politikai. Po nesėkmingų bandymų parduoti duomenis keliems laikraščiams, kanceliarijos ‘kurmis’ pagaliau prastumė juos už nenustatytą sumą (spėjama, kad apie £100K) Daily Telegraph laikraščiui, kur 25 žurnalistų komanda metė visus darbus į šoną ir netrukus pradėjo drebinti politinį establishment’ą savo skandalingais atradimais.

Per pirmas dvi savaites politinis skandalas padidino Daily Telegraph cirkuliaciją 600,000 vienetų ir pavertė šio laikraščio žurnalistus tikrais tyriamosios žurnalistikos didvyriais. Tačiau ką tokioje situacijoje daryti konkurentams? Na, teoriškai mes visi žinome, kad bet kurioje krizėje glūdi naujos galimybės, bet kaip tokio skandalo įkarštyje, neturint inkriminuojančių dokumentų, susigražinti žmonių pagarbą ir dėmesį? The Guardian pasiūlė genialų sprendimą šiai problemai, kurį į savo vadovėlius turėtų įtraukti visi žurnalistikos, programavimo, vadybos ir karinės žvalgybos profesoriai. Likus savaitei iki tos akimirkos, kai iš Parlamento kanceliarijos pavogti dokumentai bus paviešinti, the Guardian redakcija nusprendė sukurti įrankius, kurie leistų pasitelkti į pagalbą dešimtis tūkstančių savanorių dokumentams analizuoti. Tad, kai pdf formatu pateikti dokumentai pagaliau atsirado internetinėje svetainėje, laikraščio skaitytojai per pirmas tris dienas sugebėjo išanalizuoti beveik 170,000 dokumentų.

The Guardian sukurta “crowdsource’inė” aplikacija, kurią rasite čia, pateikia internete lankytojui pdf bylą ir prašo jo pažymėti kokio tipo tai dokumentas ir kokio pobūdžio yra jo turinys: išlaidos ančių nameliui, pavyzdžiui, yra įdomus, bet visuomenėje jau žinomas tarnybinių lėšų panaudojimo atvejis, o, sakykime, traukinio bilietas būtų pripažintas neįdomiu dokumentu. Lankytojai taip pat gali perrašyti dokumentuose pateikiamus duomenis ir tokiu būdu paversti sunkiai analizuojamą informaciją apie išlaidas lengvai pjaustomais statistiniais duomenimis. Pavyzdžiui, šioje lentelėje galima matyti, kad konservatoriai mėgsta gyventi brangesniuose apartamentuose nei leiboristai, bet pastarieji su kaupu atsigriebia dekoruodami savo virtuves, namus ir sodus. Mane labiausiai pritrenkusi aplinkybė visoje šioje istorijoje yra tai, kad The Guardian programuotojo komanda sugebėjo sukurti šią aplikaciją lygiai per 1 savaitę. Viso labo vieną savaitę darbo, o sukurtas įrankis sėkmingai atlaiko 10,000 unikalių vartotojų per dieną srautą, talpina savyje 457,153 dokumentus ir padeda sėkmingai atlikti milžiniškos apimties darbą.

Kaip tai įmanoma? Jeigu jūs taip pat kamuoja šis klausimas, tai pateiksiu keletą ištraukų iš interviu su Simon Willison’u, programuotoju vadovavusiu šiam projektui.

Jūsų bendradarbiai dirba nemokamai, todėl padarykite šį užsiėmimą linksmu. Galvodami apie tai kaip pritraukti skaitytojus į svetainę, projekto komanda nusprendė įtraukti žaidimo elementus: jie leido lankytojams klasifikuoti pateiktus dokumentus pasirenkant vieną iš keturių filtrų “įdomu,” “neįdomu,” “įdomu, bet jau žinoma,” ir “ištirkite šį dokumentą!” Tituliniame puslapyje lankytojai gali matyti kaip toli pasistumėjo visas projektas, kas suvienija žmones bendram tikslui. Kad šiame žaidime atsirastų logiška pasakojimo gija, Simon’as taip pat pridėjo parlamentarų nuotraukas prie jų dokumentų. “Žmonių reakcija buvo išskirtinai teigiama ir dalyvių skaičius iš karto išaugo,” - teigia jis. Galiausiai, koks žaidimas be čempionu? Tad pirmadienį, puslapyje atsirado darbščiausių “analitikų” sąrašas.

Visuomenės dėmesys yra sunkiai suvaldomas, todėl startuokite iš karto. Laukdami ketvirtadienį turėjusių pasirodyti dokumentų, programuotojai manė, kad reikalui esant aplikacijos startą galima bus atidėti iki penktadienio. Tačiau klausydami TV ir radijo pranešimų jie netrukus supranto, kad veikti reikia dabar, kai visa šalis sulaikiusi kvapą laukia dokumentų pasirodymo. “Ketvirtadienį tapo aišku, kad tai yra karščiausia naujiena ir, kad jeigu mes nesugebėsime startuoti ketvirtadienį, tai mes prarasime skaitytojų susidomėjimą,” - toliau pasakoja Simonas Willison’as. Tad aplikacija startavo net nepraėjusi apkrovų testo, su darbiniu sąsajos dizainu ir be back-end’o sprendimo išanalizuotiems duomenims pateikti (pirmoji ataskaita pasirodė tik pirmadienį). Daugelis programuotojų tokioje situacijoje jaustųsi labai nepatogiai, bet tokios yra žurnalistikos taisyklės, ponai.

Programavimo greitis yra labai svarbus, todėl naudokite framework’us. Na, šitie žodžiai turėtų skambėti kaip muzika kai kuriems mano kolegoms, jau gerus pusantrų metų kalbantiems apie frameworkų (čia tokie programavimo šablonai sutaupantys daug laiko ir nervų) nešamą gėrį. Willisono projektas buvo sukurtas ant Django web framework’o skirto “terminų spaudžiamiems perfekcionistams”. Nors sukurti patį Django užtruko tris metus, jo dėka The Guardian aplikaciją galima buvo paleisti į internetinius vandenis vos po savaitės. “Tokia aplikaciją galima buvo laisvai sukurti su Ruby on Rails arba naudojant PHP programavimo kalbą,” - teigia Willison’as, bet “mano galva, Django geriausiai tinka šiai užduočiai. <..> Kai dizaineris ir su kliento kodu dirbantis inžinierius įsijungė į projektą, aš galėjau ramiai atiduoti jiems jų dalis ir visiškai nesijaudinti dėl klientų naršyklėse veikiančio kodo [kokybės]“.

Lankytojai pasirodys iš karto ir dideliais kiekiais, todėl paruoškite savo serverius. Dar viena naujovė, kurią The Guardian IT komanda išbandė šiame projekte, buvo EC2 debesies paslauga (angl. cloud service). EC2 yra papildomas Amazon.com verslas, apie kurį žino tik nedaugelis rašytojų ir skaitytojų, bet interneto start-upų savininkai, įskaitant ir Twitter’į, tiesiog negalėtų išsiversti be šios paslaugos. EC2 teikia svetainių talpinimo paslaugas pagal poreikius, neribodamos jums suteikiamos serverio vietos. Willisono komanda žinojo, kad jie sulauks didelio lankytojų srauto pradžioje, kuris ilgainiui mažės, todėl pirkti naujus serverius nebuvo prasmės. Be to, tam visiškai nebuvo laiko. Tuo tarpu sukurtos aplikacijos talpinimas EC2 “debesyje” buvo greitai įgyvendinimas sprendimas ir, pagal Willison’o paskaičiavimus, kainuos laikraščiui vos £50.

Perskaičius šiuos patarimus, viskas atrodo akivaizdu ir paprasta, juk Lietuvos laikraščiai turi tokias pat galimybes ir susiduria su panašiais iššūkiais - nuobodžiaujantys skaitytojai, sklerotiška auditorija, spaudžiantys terminai ir riboti biudžetai. Tačiau viena svarbi aplinkybė skirianti tautinę žiniasklaidą (gal su nedidele 15min išimtimi) nuo The Guardian laikraščio yra požiūris į web2.0 verslo principus: tuo tarpu, kai britai galvoja kaip įdarbinti anonimines mases ir pritaikyti technologijas kasdieniams iššūkiams įveikti, mes girdime kaip lietuviškų laikraščių redaktoriai lygina blogerius su musėmis ir traktuoja savo skaitytojus kaip inertišką masę, kurią reikia toliau liuliuoti paburnojimais ant valdžios, tendencingais reportažais ir nesibaigiančia reklama, tik gink Dieve neduokite jiems jokių įrankių, neleiskite jiems parodyti jokios iniciatyvos ir nesitikėkite iš jų jokio sąmoningumo. Tad, kol kas, Seimo nariai, galite miegoti ramiai. Ir ančių namelį irgi galite pirkti.

Ar jūs pastebėjote, kaip pastaruoju metu suaktyvėjo lietuviškieji brukalų (aka spam) siuntėjai? Tuo tarpu kai užsieniečiai siūlo pasididinti kai kurias kūno dalis ar įvaldyti vieną kitą Rolexą, vietiniai vertelgos pardavinėja šaltinio vandenį, atlieka statybos darbus su garantija arba kviečia mane sudalyvauti vaikų stovykloje “Noriu būti žvaigžde”. “Dievinu vaikų stovyklas. Ypač tas, kur galima būti žvaigžde. Galima aš būsiu Michael’u Jackson’u?” - mintyse klausiu elektroninio laiško autoriaus. Tačiau jei kalbėsime rimčiau, tai mano natūrali reakcija gavus tokius pasiūlymus yra išskirtinai neigiama - na kokios velnio jūs lendate į mano ir taip jau perpildytą pašto dėžutę su savo stačiokiškais pasiūlymais? Nepirkau, neperku ir nepirksiu!

Tačiau šiandieną eidamas Vilniaus gatvėmis supratau, kad lietuviškieji brukalai yra labai netgi teigiamas dalykas. For real! Pagalvokite geriau, ką tai reiškia? O gi tai, kad mūsų kietakakčiai verslininkai, dar prieš metus laiko mokę aplinkinius - “Koks #@$^# internetas, kokie !(*@&# naujienlaiškiai! Jei nori daryt biznį, imi mobiliaką ir eini prie Registrų centro lochų gaudyti! Va kur biznis!”, šiandieną ima naudotis internetu ir elektronine rinkodara. Įdomiausia yra tai, kad netgi su IT dalykais artimai susiję verslininkai tik dabar, nusvilę pirštus su NT spekuliacijomis, išgyvena šį nušvitimo momentą. Todėl, mano galva, mes esame kritiniame tautinio verslo raidos taške: daugelis konservatyvių verslininkų žengia savo pirmus, nedrąsius žingsnius internetinės rinkodaros pasaulyje.

Tad nebūsiu internetine davatka ir nelaikysiu pykčio ant vertelgų, geriau surašysiu keletą praktiškų patarimų apie naujienlaiškių ir elektroninių laiškų siuntimo ABC. Tikiuosi tai padės vertelgom greičiau pereiti į kitą internetinio verslo pakopą :)

1. Nuosekliai kaupkite savo kontaktų sąrašą. Verslininkai yra nekantrūs žmonės, paprastai jie nori čia ir dabar apskelbti visiems aplinkiniams kokias pigias, greitas ir kokybiškas paslaugas teikia jų įmonė. Nepasiduokite šiai pagundai: net jeigu paknupstom apibėgę keletą dešimčių svetainių surinksite šimtuką kitą adresų ar nusipirksite iš ciniško programišiaus nelegalią kontaktų duombazę, tokio kontaktų sąrašo nauda yra niekinė, nes jūs neturite jokio formalaus pagrindo kreiptis į šiuos žmones. Taip, išiuntę savo pasiūlymą jūs galite sulaukti keleto papildomų užsakymų, bet 20 ar 50 kartų daugiau klientų nekęs jūsų, o su brukalais kovojančios tarnybos greitai įtrauks jūsų elektroninio pašto adresą į savo juodosius sąrašus.

Pragmatiškai mąstančios įmonės savo kontaktų sąrašus augina ilgai ir pamažu. Pradėti derėtų nuo prenumeratos formos savo internetinėje svetainėje, juk čia renkasi jūsų nuolatiniai klientai ir potencialūs pirkėjai. Loterijos, akcijos ir konkursai yra dar vienas puikus būdas pritraukti naujus prenumeratorius - žmonės mielai dalinasi savo adresu žinodami, kad mainais gali laimėti vertingų prizų. Jūs taip pat galite siųsti laiškus žmonėms, kurie jums įteikė savo vizitines korteles arba pirko iš jūsų paslaugas per praėjusius 2 metus, su sąlyga, kad jūs aiškiai informuosite juos apie tai ir leisite jiems nesunkiai atsisakyti tokių laiškų ateityje.

2. Nepagailėkite pinigų profesionaliam naujienlaiškiui. Prieš keletą metų amerikiečiai mėgo juokauti: sėkmingai bendrauti internetu gali visi, netgi šunys, nes niekas nemato, kas sėdi kitoje ekrano pusėje. Tas pats galioja ir įmonėms: net jeigu jūs dirbate mikro-įmonėje, įsikurusioje varganame biure miesto pakraštyje, jūsų naujienlaiškis neprivalo būti skurdinos išvaizdos. Vos keletas šimtų litų išleisti tvarkingam naujienlaiškiui sukurti gali smarkiai pagerinti įmonės įvaizdį prenumeratorių tarpe. Ir priešingai - niekas taip aiškiai neatskleidžia įmonės nesugebėjimo “įdarbinti” šiuolaikines technologijas kaip nevėkšliškai paruoštas elektroninio laiško šablonas.

Dar vienas mitas apie elektroninio pašto rinkodarą yra tai, kad el.laiškų siuntimas yra nemokamas. Taip, jūs galite nemokamai naudotis savo įprasta elektroninio pašto programa tam, kad išsiųstumėte pasiūlymus šimtams savo klientų. Tačiau kadangi įprastos programos nėra pritaikytos tokiems tikslams, jūs praleisite daug valandų kurdami prenumeratorių sąrašus, kovodami su grįžtančiais laiškais, bandydami nuspėti kodėl jūsų laiškas taip keistai atrodo Gmail pašto dėžutėje jau nekalbant apie įsiutusių prenumeratorių šalinimą iš sąrašo. Tad tikroji naujienlaiškių siuntimo kaina yra visas tas laikas, kurį jūs praleidžiate versdami savo el.pašto programą atlikti jai svetimus veiksmus. O juk pasaulyje yra puikių sprendimų, kurie leidžia visa tai padaryti kelių mygtukų paspaudimu.

3. Analizuokite, analizuokite ir dar kartą analizuokite. Aklas el.laiškų siuntimas klientams prilygsta meškeriojimui be meškerės: jūs išeikvojate savo brangų laiką ir jėgas ruošdami ypatingą pasiūlymą prenumeratoriams, bet negaudami grįžtamojo ryšio jūs niekada nesužinosite kas iš tų tūkstančių adresatų yra jūsų tikrasis klientas, kokiomis paslaugomis jis domisi ir kiek gi pridėtinės vertės jums atnešė išsiųstas el.laiškas. Įgudę el.pašto rinkodaros specialistai analizuoja ne tik aukščiau išvardintus klausimus, bet ir tai, kurią valandą žmonės dažniausiai skaito el.laiškus, į kokias antraštes jie reaguoja teigiamai ir kokį vaizdą jie mato atsidarę laišką savo naršyklės lange. Todėl nereikia nustebti, kad jų siunčiami naujienlaiškiai sugeneruoja kur kas daugiau užsakymų nei administratorės atsainiai surašytas el.laiškas.

Netgi kasdien su internetu dirbantys žmonės kartais neįvertina, kaip paprasta yra analizuoti savo klientų elgesį internete. Sutinku, yra nelengva priversti žmogų atsakyti, ką jis nori matyti atėjęs į jūsų svetainę ar kas priverstų jį užsisakyti paslaugas iš jūsų įmonės. Tačiau tokie įrankiai kaip Google Analytics leidžia verslininkams nemokamai kaupti informaciją apie tai iš kur žmonės ateina į įmonės svetainę, kuriuose puslapiuose jie praleidžia daugiausiai laiko ar ką jie veikia svetainėje. Sujunkite šią informaciją su naujienlaiškių ataskaitomis ir netrukus jūs pradėsite įžvelgti, kas motyvuoja žmones pirkti iš jūsų. Svarbiausia yra tai, kad šiam tikslui nereikia samdyti Statistikos Departamento specialistų komandos, užtenka vieno žingeidaus vadybininko!

Tiek patarimų pradžiai. Tikiuosi, kad rudeniui atėjus į Lietuvą, į mano pašto dėžutę pagaliau pradės plaukti pasiūlymai apsilankyti kontroversiškų filmų premjerose, nusipirkti 1998 m. Bordeaux vyno ar sudalyvauti pogrindžio dizainerių kolekcijos pristatyme. Juk tokie brukalai man kur kas mielesni nei pasiūlymai vaidinti vaikams Michael’ą Jackson’ą naujai suremontuotame bute iki lubų užstatytame bambaliais su šaltinio vandeniu.

Pirma dalis.

Dar viena teigiama krizės pasekmė yra netikėtas pasimatymų suklestėjimas. Asmeninių pažinčių svetainių savininkai trina rankas ir teigia, kad praėjusį rudenį biržas ištikęs nuosmukis vos ne pernakt padidino lankytojų skaičių 50%-60%. Sociologai čia pat siūlo keletą galimų paaiškinimų: visų pirma, dėl apmažėjusių darbo tempų ar netikėto atleidimo iš darbo žmonės pagaliau turi laisvo laiko partnerio paieškai. Susidūrę su netikėtais iššūkiais ir miglotomis ateities perspektyvomis daugelis žmonių ilgisi galimybės atsiremti į tvirtą petį, išlieti savo jausmus giminingai sielai ir žengti pirmyn drauge su artimu žmogumi. Ši aplinkybė taip pat nulemia netikėtą atvirumo proveržį tarp didmiesčio gyventojų: Annie Edgerton, dirbanti aktore Manhetene, pasakoja New York Times žurnalistui: „Dabar pagaliau galima pažinti žmogų iš tikrųjų, o ne vien kalbėti apie jo darbą, nes visi supranta, kad darbas gali staiga imti ir dingti”. Galiausiai, pažinčių tarnybų populiarumas yra nulemtas ir finansinių priežasčių: juk mokama narystė interneto svetainėje ar vienkartinis mokestis už greitąjį pasimatymą yra kur kas pigesnis būdas susirasti partnerį nei šimtai dolerių išleisti vaikščiojant po barus, kino teatrus ir parodas bandant surasti patraukliai atrodantį sielos draugą.

Kalbant apie pasimatymus, jūs stipriai pagerinsite savo reputaciją moterų (o kartais ir vyrų) akyse, jeigu su savim atsinešite gero šokolado plytelę. Kodėl? Nes šiais laikais šokoladas tapo naujuoju Chanel. „Gal mes ir negalime sau leisti pirkti prabangos prekių, bet mes vis dar galime paišlaidauti tokiems nedideliems malonumams kaip šokoladas“, teigia britė Jenifer Krautz užsukusi į prekybos centrą šalia savo namų. Iš tiesų, nuolatinio streso akivaizdoje smaguriavimas spurgomis, guminukais ir šokoladu nuramina pakrikusius nervus, atgaivina malonius prisiminimus ir nekelia grėsmės susitraukti baigiančiam šeimos biudžetui. Tad nieko nuostabaus, kad saldumynų gamintojai praneša apie augančias pardavimų apimtis ir pelningus ketvirčius. Pavyzdžiui, žymios šokolado gamintojos Cadbury pelnas praeitais metais išaugo 30%, Nestle – 11%. Beje, verslininkai jau senokai pastebėjo, kad sunkiais laikais skanumynų poreikis išauga, juk neatsitiktinai vieni žymiausių vardų šioje srityje – Snickers, Mars batonėliai ir Tootsie Pops ledinukai – rinkoje atsirado 1930-aisiais, Didžiosios depresijos metu.

Kas džiaugiasi, kai verkia bankininkas?

Paprastiems žmonėms ramybės neduoda vienas akivaizdu klausimas: kas gi pelnosi iš visuotinės krizės? Galiu jus nuraminti, tai tikrai ne žydai, šveicarų bankininkai ir netgi ne Sovietų slaptosios tarnybos. Užimtumo statistika byloja, kad sunkūs ekonominiai laikai yra palankūs tokioms specialybėms kaip kompiuterių specialistai, skolų išieškotojai, šou pasaulio atstovai, finansų konsultantai, fizikai, biologai ir geologai. Tačiau netgi jeigu jūs nepapuolate nei į vieną iš šių kategorijų, nereikia nusiminti, juk finansinės kaladėlės permaišymas ir visuomeninių vertybių persvarstymas visiems atveria naujas galimybes.

Kiekviena karta turi savo įsivaizdavimą apie svajonių darbą: pavyzdžiui, Didžiosios depresijos metais amerikiečių jaunimas masiškai studijavo civilinę inžineriją, nes šalyje vyko šimtmečio statybos; o Šaltojo karo metais populiarumo sulaukė techniniai mokslai, juk Vakarai turėjo duoti atkirtį sovietų sputnikams ir raketoms. Išnykus ideologiniams prieštaravimams pasaulį užvaldė ekonomika, tad nieko nuostabaus, jog geidžiamiausios pastarojo dešimtmečio specialybės buvo susijusios su finansais ir konsultacijomis. Buvusių studentų apklausa parodė, kad pastaraisiais metais net 40% Harvardo universiteto absolventų dirbo šiose dviejose srityse. Londono City ir Niujorko Wall Street’as masino ne tik verslo vadybos studentus, bet ir matematikus, fizikus, psichologus ar programuotojus. Nepajėgdami konkuruoti su investicinių bankų atlyginimais, tyrimų institutai ir mokslinės laboratorijos kalbėjo apie mokslų nuosmukį ir tikėjosi, kad investicinių viršpelnių vaikymasis netruks amžinai. Šiandieną išaušo jų diena, nes universitetų absolventai vėl ima siekti karjeros viešajame sektoriuje, mokslo ir žaliųjų technologijų srityje. Barack‘o Obamos pergalė rinkimuose taip pat prisidėjo prie šios tendencijos: juk dabartinis JAV prezidentas privačiame sektoriuje išdirbo vos vienerius metus.

Šiuolaikinė darbo rinka labai sparčiai keičiasi ir aplinkui atsiranda daug naujų, įdomių darbų: nuo gyvenimo trenerių, kurie padeda pasiturintiems žmonėms išlaikyti emocinę pusiausvyrą ir suplanuoti gyvenimo tikslus, iki nekilojamo turto aranžuotojų padedančių savininkams paversti pusėtinai atrodantį butą svajonių namais prieš apsilankant pirkėjams. Tačiau viena įdomiausių specialybių išgyvenančių netikėtą renesansą yra bankų likvidatorius. Bankų likvidavimas yra delikatus užsiėmimas: siekiant išvengti panikos ir užkirsti kelią darbuotojų piktnaudžiavimui, bankai yra uždaromi netikėtai, greitai ir efektyviai. Todėl žvelgiant iš šono likvidatorių darbas neretai panašėja į slaptojo agento kasdienybę: jie apsistoja viešbučiuose prasimanytais vardais, atsiskaitinėja už pietus asmeninėmis kreditinėmis kortelėmis, nuolatos skanuoja savo Blackberry išmaniuosius telefonus ir vieną akimirką visiškai netikėtai pasirodo likviduojamuose bankuose. Bankų likvidatoriaus valandos yra kiek neįprastos, juk pagrindinius darbus tenka dirbti savaitgaliais ir švenčių dienomis, bet pats darbas suteikia daug progų pasireikšti, nes tenka ne tik skaičiuoti pinigus ir analizuoti balansus, bet taip pat raminti šokiruotus darbuotojus, atidarinėti užsikirtusius seifus ir keisti vidaus interjerą.

Net jeigu jūs ieškote tradicinio darbo ir savaitgalius mieliau leidžiate savo sode, o ne banko saugykloje, šiuo metu atsiveria puikios galimybės pradėti savo verslą: verslo klientai yra pasirengę išbandyti naujas, o dar tiksliau bet kokias, idėjas, kurios žada padidinti pardavimus, rinkoje yra gausų kvalifikuotų specialistų, biurų nuomos kainos nepaliaujamai krenta, o pavarčius skelbimus dar rasite ir nebrangiai išparduodamos įrangos. Viskas, ko reikia jaunam entuziastui, tai sugalvoti veiksmingą verslo planą ir imtis jo vykdymo. Vieni žmonės kuria internetinius projektų valdymo sprendimus, kiti nuomoja savo butus konferencijų dalyviams, treti kuria aplikacijas iPhone telefonams. Tačiau kad ir ką žmonės bedarytų, šiandieną, anot Silicio slėnio žinovų, svarbiausia yra išmokti būti kantriam. Jei prieš porą metų jauni žmonės steigdavo savo įmones ir siūlė rinkai naujas paslaugas tikėdamiesi pelnyti investuotojų dėmesį ir greitai uždirbti milijonus dolerių, tai dabar prioritetas yra užtikrinti, kad ir nedidelį atsiperkamumą. Pinigams pamažu lašant į steigėjų kišenes jie gali auginti savo klientus ir kantriai laukti trys, keturis ar net penkis metus, kol atsigaus ekonomika ir pradėtas verslas subrandins finansinius vaisius. Kitaip tariant, jei ankstesnių metų dvasią atspindėjo žymaus juodaodžio reperio šūkis „Get rich or die trying“ (Pralobk arba numirk bebandydamas), tai dabar jauni verslininkai gyvena vadovaudamiesi „pralobk lėtai“ filosofija.

Mūsų žiniasklaida yra linkusi vaizduoti ekonominį sunkmetį išskirtinai neigiamoje šviesoje: didėja bedarbystė, karpomi atlyginimai, įmonių vadovai ir darbuotojai išgyvena didelį stresą. Tačiau kaip ir kiekviename reiškinyje, sunkmečio ekonomikoje taip pat galima įžvelgti nemažai teigiamų bruožų. Taip yra nemaža tikimybė, kas per ateinančius metus jums gali tekti apsilankyti pas stomatologą, o kai kurie jūsų sutikti vyrai vaikščios su prakiurusiais apatiniais. Kita vertus, tie vyrai bus linkę vaišinti jus saldumynais, kviesti į pasimatymus, o apsilankę jūsų biure verslo reikalais bus be galo mandagūs ir mieli. Maža to, net jeigu jus atleis iš darbo, jūs turėsite kur kas įvairesnį darbų pasirinkimą ir galėsite dirbti nejausdami spaudimo per vienerius metus uždirbti visus pasaulio pinigus. Akivaizdu, kad jūsų laukia tiek daug nuostabių pokyčių, tokios puikios galimybės gyventi pilnavertį gyvenimą ir viskas tai – besitraukiančios ekonomikos dėka. Tad nusišypsokite ir pagaliau pradėkite džiaugtis mažėjančiais atlyginimais.

Straipsnis iš balandžio mėnesio Miesto IQ žurnalo.

***

Daugelio žmonių vaizduotėje ekonomika yra sausas mokslas pilnas tarptautinių terminų ir neaiškių grafikų. Netgi kasdienė ekonomika, kurios dėsniai nulemia mūsų atlyginimo dydį, naujo būsto kainą ir bedarbių skaičių šalyje, daugeliui žmonių yra tokia neaiški sritis, kad jie žymiai mieliau patiki prietarais ir subjektyviais paaiškinimais nei ekonominių rodiklių suvestinėmis. Iš tikrųjų ekonomikos poveikis žmonių gyvenimui yra kur kas gilesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio ir jis susiveda ne vien tik į pinigų skaičių žmogaus piniginėje. Todėl šiame straipsnyje pasižiūrėsime į ekonominio nuosmukio kamuojamus Vakarus  ir pažiūrėsime kokie yra netikėti lėtėjančios ekonomikos ženklai, kokias naujas tendencijas ji išryškina visuomenėje ir kokias galimybes suteikia iniciatyviems žmonėms.

Gydytojas Ronald‘as Frane‘as jau daugiau nei septynis metus dirba savo nuosavame odontologiniame kabinete Vašingtono mieste (Washington D.C.). Tą dieną, kai radijo laidos This American Life žurnalistas užkalbino gydytoją Frane‘ą, jo pacientų sąraše buvo dešimt žmonių: be įprastų nusiskundimų, du pacientai atėjo dėl suskilusių dantų, o vienas – dėl dantų griežimo. Nevalingas dantų griežimas ir žandikaulių suspaudimas pacientus paprastai kamuoja naktį, kai jie miega. Pasak gydytojo, tokie simptomai dažniausiai yra laikini ir ilgainiui išnyksta, bet siekdamas apsaugoti savo pacientų dantis jis paprastai rekomenduoja jiems įsigyti naktines apsaugas. Kas netikėta pačiam gydytojui – tai, kad per pastaruosius tris keturis mėnesius jis sulaukia dvigubai daugiau žmonių besikreipiančių į jį dėl suskilusių dantų ir nevalingo griežimo. Maža to, jo kolegos Niujorke, Konektikute ir Floridoje pastebi lygiai tą pačią tendenciją. Pasak stomatologų, tokį elgesį derėtų aiškinti tuo, kad vis daugiau žmonių patyria didelį stresą dėl savo darbo, bendros ekonominės situacijos, savo rytojaus ir šis stresas nevalingai išreiškiamas per žandikaulių spazmus. Štai jums viena priežastis, kodėl darbo biržoje užsiregistravusių žmonių tarpe nerasite nei vieno stomatologo.

Kiek subtilesnį sunkmečio poveikį žmonių elgesiui galima aptikti drabužių parduotuvėse. Akivaizdu, kad prabangiais prekiniais ženklais prekiaujantys boutique‘ai šiais laikais negali pasidžiaugti augančiomis apyvartomis, bet ar tai tikrai yra nuosmukio požymis? Gal tiesiog nauja Marc Jacobs kolekcija buvo išpeikta Vogue žurnale arba „Du Broliai“ netinkamai sudėliojo sezono kainodarą? Buvęs JAV Federalinių rezervų banko pirmininkas Alan‘as Greenspan‘as manė, kad vyriškų apatinių pardavimai žymiai tiksliau atspindi ekonominę situaciją. Anot Greenspano, vyras visų pirma privalo pasirūpinti pirkiniais, kurie yra aiškiai matomi: nauja suknelė žmonai, mokykliniai drabužiai vaikams, galiausiai pačiam neprošal įsigyti naujus batus. Tuo tarpu vyriški apatiniai atsiduria būtiniausių pirkinių sąrašo gale, nes jų nemato niekas išskyrus kitus vyrus persirengimo kambaryje (ir jiems nuo to nei šilta, nei šalta). Dėl šios priežasties apatinių pardavimai gerais laikais atrodo kaip tiesi linija: vyrai šiam reikalui išleidžią vienodą pinigų sumą. Tačiau kai šeimos biudžetas staiga ištuštėja, vyrai ima taupyti savo apatinių sąskaita ir pardavimų tiesė staiga neria žemyn.

Nors suskilę dantys ir skylėti apatiniai yra nuostabūs ekonominiai rodikliai, kai kuriems gerai išauklėtiems šio žurnalo skaitytojams jie gali pasirodyti nepriimtini. Ne bėda, juk visada galima rasti kitų rodiklių koreliuojančių su akcijų indekso nuosmukiu. Pavyzdžiui, pasaulinė bankų krizė suteikė labai stiprų postūmį Lietuvoje plačiai mėgstamam hobiui – agro-meditacijai: šiais metais 19% daugiau amerikiečių šeimų pareiškė, kad jie ketina auginti savo vaisius ir daržoves ir suteikti gyvenimui prasmę kapstantis po lysves. Muzikine klausa apdovanoti žmonės kol kas atsispiria dirvožemio traukai, bet aktyviai ieško būdų kūrybiškai išreikšti savo pyktį ir agresiją. Kaip teigia britų tinklo The Music King generalinis direktorius Paul Humpage, muzikos instrumentų pardavimai šiais metais išaugo 45% ir gitaros bei būgnai yra ypač populiarūs tarp pirkėjų. Kitas teigiamas sunkmečio rodiklis yra sumažėjęs ryklių užpuolimų skaičius. George Burgess, žinomas jūros gyvūnų specialistas, teigia, kad 2008 metais užfiksuotų užpuolimų skaičius (51) buvo mažiausias per pastaruosius penkis metus ir to priežastis yra sulėtėjusi ekonomika. „Žmonės turi mažiau pinigų, rečiau išsiruošia atostogauti pajūryje, todėl rečiau susiduria su šiais plėšrūnais,“ komentuoja jis.

Krentantys indeksai, degančios širdys

Ekonomikos specialistai yra linkę suvesti krizės poveikį į pardavimų svyravimus: sustojo būtų pardavimai, niekas neperka naujų automobilių, plazminiai televizoriai dulka prekybos salėse – reiškia šalyje akivaizdi krizė. Tačiau ekonominis nuosmukis įtakoja ne vien tik šeimos pirkinius, jis taip pat keičia žmonių elgesį ir lūkesčius. Nors mes esame įpratę manyti, kad šie pokyčiai būna išskirtinai neigiami, žurnalistai pastebėjo bent tris teigiamas tendencijas, kurių dėka žmonės tampa laimingesni.

Štai pažvelkime į finansininkus: investiciniai bankininkai, privataus kapitalo fondų atstovai, biržų makleriai ir finansų analitikai iki šiol buvo žinomi kaip protingi, agresyvūs, godūs, arogantiški, akiplėšiški, riziką mėgstantys ir darbui aklai atsidavę žmonės. Viena savybė, kuri iki šiol buvo visiškai svetima šiems ‚visatos valdovams‘ buvo… mandagumas. Ambicingi jaunuoliai, ką tik pabaigę elitines verslo mokyklas, praleisdavo interviu su būsimais darbdaviais, su panieka žvelgdavo į kitus verslininkus ir nesivargindavo skirti daugiau nei 20 minučių savo milijonines santaupas jiems patikintiems klientams. Tačiau nepavydėtina ekonominė padėtis išmokė finansininkus gerų manierų greičiau nei tai būtų padariusi pati Meri Popins. Kaip teigia vienas iš Société Générale investicinio banko vadovų, “ankščiau susitikimas su klientu vykdavo labai trumpai, o išėjęs iš kabineto dar praeidavau pro  tuziną savo konkurentų kantriai laukiančių eilėje. Dabar įmonės generalinis direktorius skiria man visą valandą savo brangaus laiko ir po susitikimo dar asmeniškai palydi iki mašinos.” Suprasti šiuo pokyčius nesunku: juk krizės metu, kai yra visiškai neaišku, kas išgyvens ir diktuos žaidimo sąlygas išaušus rytojaus dienai, būti mandagiu su visais aplinkiniais yra apdairiausia verslo strategija.

Tęsinys.