Viskas, ką tikras diedas (ir jo barakuda) turi žinoti apie Twitter’į (I)
Pagrindinis pranešėjas šių metų South by Southwest (SXSW) konferencijoje, vykusioje Teksaso sostinėje, buvo Twitter socialinio tinklo vykdomasis direktorius Evan‘as Williams‘as. Iš Williams‘o interviu spaudoje ir knygose jau senokai susidariau įspūdį, kad jis yra intravertas linkęs į melancholiją ir pasirodymas SXSW eilinį kartą patvirtino šią nuojautą. Tačiau nežiūrint į jo asmeninį uždarumą, šiandieną Evan‘as Williams‘as yra vienas karščiausių Vakarų pakrantės verslininkų, kurio dėmesio gviešiasi visi – nuo žurnalistų ir investuotojų iki mokslininkų ir politikų. Kad suprastumėte iš kur kyla šis ažiotažas, paminėsiu, kad dar neuždirbusi nei vieno dolerio Williams‘o su bendraminčiais įkurtas Twitter‘is jau buvo gavęs 56 milijonus dolerių kapitalo, o po paskutinio investicijų raundo kompanijos vertė siekė vieną milijardą žalių.
Tiesa, ką aš čia apie svetimus džiaugsmus rašinėju, juk šio įrašo tikslas yra kur kas praktiškesnis – paaiškinti jums, mieli diedai ir barakudos, kaip panaudoti Twitter‘į savo kasdieniams tikslams pasiekti, t.y. įstumti ragus konkurentams ir nemokamai didinti pardavimus, net neatplėšiant savo užpakalio nuo maloniai įšilusios odinės direktoriaus kėdės.
Kalbant ūkiškai, Twitter yra svetainė leidžianti žmonėms siųsti viešus sms: kiekvienas įrašas – vadinamas čiulbėjimu (angl. tweet) – yra 140 simbolių ilgio ir, kaip įprastas sms, jis akimirksniu publikuojamas svetainėje. Užsiregistravę vartotojai gali sekti vienas kitą arba sąrašus sudarytus iš kelių autorių; sekamų autorių įrašai automatiškai atnaujinami vartotojo pagrindinėje paskyroje. Autoriai žymi raktinius žodžius savo įrašuose grotelėmis (#), o dažniausiai žymimi raktažodžiai atsiranda Twitterio tituliniame puslapyje. Įdomu dar tai, kad jeigu prieš kito vartotojo vardą įrašysite @, jūsų pranešimas atsiras ne tik bendrame čiulbesių sraute, bet ir to vartotojo dėžutėje. Dėl riboto simbolių skaičiaus autoriai dažnai naudoja trumpinių žargoną, o nuorodos į išorines svetaines pateikiamos sutrumpinta forma, pavyzdžiui, http://bit.ly/cSExbX. Šiuo metu Twitter‘is turi daugiau nei 80 milijonų registruotų narių; per pirmą 2010 ketvirtį jie išsiuntė 4 milijardus žinučių.
Twitter‘is yra dažnai parodijuojamas ir pašiepiamas žiniasklaidoje ir reikia pripažinti, kad dalis šios kritikos yra pelnyta. Todėl prieš pradėdamas kalbėti apie čiulbėjimo naudą, atkreipsiu jūsų dėmesį į keletą svarbių momentų.
Vienas didžiausių Twitter‘io trukumų yra tai, kad jis “suteikia mikrofoną” žmonėms, kurie išvelka į dienos šviesą bjauriąją pop-kultūros pusę. Paaugliai tauškantys apie seiliukų dievą Justin‘ą Bieber’į, sukčiai viliojantys įstoti į naują finansinę piramidę, programuotojai skeliantys niekam nesuprantamus anekdotus, “progresyvūs” verslininkai pasakojantys ką jie valgo pietums ar į pensiją išėję telegrafo darbuotojai publikuojantys atsitiktines naujienas iš žinių portalo. Aš neabejoju, kad visi šie čiulbesiai turi neįkainuojamą vertę antropologams iš kitų visatos kampelių, bandantiems suprasti kaip veikia žmogiškoji visuomenė, ir hostingo kompanijoms išrašančioms sąskaitas Twitter‘iui, bet jų sukuriama objektyvi vertė yra niekinė. Tačiau Twitter‘is taip pat yra vieta, kur jūs galite prenumeruoti Barack Obama‘os, Bill Gates‘o, Conan O‘Brien‘o, Ellen Degener‘es, Paul Krugman‘o ir kitų įtakingų, išmintingų, juokingų bei normalių žmonių mintis.
Antra rimta kliūtis Twitter‘io populiarumui yra suspaustas pranešimų formatas. Ar jūs įsivaizduojate kokį košmarą teks išgyventi rinkodaros vadui, kai dėl riboto simbolių skaičiaus jis privalės atsisakyti tokių tuščių, bet korporatyvinei ausiai baisiai mielų posakių kaip „paslaugų lyderė Lietuvoje,“ „socialiai atsakingo verslo vizijos skatinimas,“ ar „inovatyvių sprendimų taikymas konkurencingumui didinti“. Bandymas žinutę išskaidyti į keletą atskirų pranešimų irgi rizikingas, nes negali būti užtikrintas, kokia tvarka prenumeratoriai skaitys žinutes ir ar jie apskritai susigundys skaityti į fragmentus suskaidytą pranešimą. Mano galva, toks požiūris yra labiausiai sąlygotas tradicinio mąstymo, atseit, mūsų įmonės pranešimas turi būti tokio ilgio, kokį nurodys viršininkas. Kaip rodo praktiniai pavyzdžiai, esant norui, net didžiulės tarptautinės korporacijos (Ford, Hertz, Chicago Bulls, Starbucks, Burger King) visai nesunkiai sugeba atrasti rašymo formatą tinkamą Twitter‘iui.
Daugelis įmonių gali išsigąsti ir to, kad būdamos aktyvios internete jos rizikuoja suteršti savo reputaciją. Pavyzdžiui, Skittles dražė prieš porą metų nusprendė vietoje tradicinio klientų atsiliepimų skyrelio integruoti į savo svetainę čiulbėjimų su raktažodžiu ’skittles’ srautą . Deja, toks pasitikėjimas internautais netrukus atvedė prie to, kad svetainė buvo užtvindyta labai nesaldžiais pranešimais ir kompanija buvo priversta paskubomis nutraukti savo atvirumo eksperimentą. Didžiosios Britanijos konservatorių bandymas panaudoti Twitter srautą rinkiminei kovai prieš leiboristus tapo dar viena įsimintina nesėkme: vietoj to, kad piktintųsi Gordon Brown‘o finansinėmis aferomis, internautai žiaurokai tyčiojosi iš pačių konservatorių . Turbūt baugiausia šiose situacijose yra tai, kad internete niekas nebijo tikro diedo (ar piktos barakudos) ir bet kokie reikalavimai “atsakyti už bazarą” šioje terpėje tik dar labiau eskaluoja konfliktą. Vis dėlto praktika rodo, kad geras tonas, mokėjimas išklausyti pašnekovą ir nukreipti diskusiją konstruktyvia linkme gana neblogai padeda suvaldyti PR gaisrus. Socialine žiniasklaida šiuo požiūriu nėra jokia išimtis.











Leave your response!