Savo bloge esu ne kartą išsakęs mintį, kad Lietuvai trūksta inovatyvių verslo idėjų ir originaliai mąstančių žmonių, kad vaikydamiesi greitų pinigų tautiniai verslininkai dažnai iššvaisto savo talentą “monkės bizniams,” kad spręsdami problemas nesugebame sukurti universalių sprendimų, kurie būtų pritaikomi ir už Lietuvos ribų. Nenorėdamas apsiriboti vien tik kritika šiandienos įraše ketinu pateikti keletą įdomių sprendimų iš internetinių mokėjimų rinkos.

“Kaip galima sugalvoti kažką naujo internetiniuose mokėjimuose?” – turbūt klausiate jūs savęs. Juk ši rinka jau nuo seno yra pasidalinta trijų milžinų – Google, Apple ir PayPal – bei keleto stambesnių bankų ir kreditinių kortelių kompanijų. Tačiau užtektų pakalbinti keletą didesnių pardavėjų besinaudojančių šių kompanijų paslaugomis, kad suprastumėte kiek daug biurokratinių kliūčių ir techninių nesklandumų tenka išspręsti norint priimti atsiskaitymus internetu.

Buvęs rizikos ekspertas iš PayPal korporacijos, Ohand Samet, išskiria tris kertines problemas, su kuriomis susiduria kiekvienas internetinių mokėjimų verslas.

Visų pirma, kiekvienas mokėjimas internetu suveda į vieną vietą dvi nervingas puses – tiek pirkėjai, tiek pardavėjai gyvena bijodami būti išdurti, todėl mokėjimų kompanija jiems yra lyg terapeutas, į kurį abi pusės kreipiasi esant menkiausiam įtarimui ar paūmėjus paranojos priepuoliui. Sėkimga mokėjimų kompanija turi sugebėti ne vien tik atsakyti į standartinius klausimus iš serijos “Kodėl aš nematau paskutinio pavedimo?”, “Kaip man atšaukti klaidingą mokėjimą?”, “Kas apribojo mano paskyrą?”, bet padaryti tai tokiu būdu, kad vartotojai jaustųsi saugūs ir užtikrinti.

Antra, mokėjimai yra neatsiejami nuo sudėtingų technologijų: kompanija turi sugebėti aptikti finansines machinacijas, užkirsti kelią pinigų plovimui, automatiškai blokuoti nulaužtas paskyras ir nukenksminti hackerių išpuolius. Visiems šiems tikslams įgyvendinti reikia protingų algoritmų, greitų procesorių ir velniškai talentingų programuotojų. PayPal šias problemas sprendžia jau gerus 10 metų ir nors per tą laiką buvo nukenksminta daug sukčiavimo strategijų, kova su piktnaudžiautojais reikalauja nuolatos inovuoti, o kartais pereiti prie visai naujų platformų ir technologijų.

Galiausiai, internetinės mokėjimos kompanijos turi įgalinti klientus atsiskaityti realiu laiku, nors tų pačių klientų bankai neretai užtrunka keletą dienų ar netgi savaičių pervesdami lėšas iš vienos sąskaitos į kitą arba informuodami klientą, kad operacija buvo atmesta. Šioje vietoje mokėjimų tiekėjai yra priversti rinktis: jie gali ugdyti klientų pasitikėjimą ir pamažu persivilioti juos iš trečiųjų šalių į savo platformas, tokiu būdu sumažindami savo priklausomybę nuo jų, arba naudoti savo apyvartines lėšas bei infrastruktūrą bankų technologiniam atsilikimui ir old school kainodarai kompensuoti.

Dabartinė mokėjimų rinka įdomi tuom, kad nei viena iš trijų internetinių gorilų neturi pakankamai “smarvės” visoms trims problemoms išspręsti. Google išdarinėja stebuklus technologijų srityje, bet prisiminkite kada paskutinį kartą jums teko bendrauti su jų pagalbos tarnyba ir kiek robotų jus kalbino prieš tai, kol pasiekėte gyvą žmogų. Apple susiduria su visai priešinga problema: puikiai sugebėdama aptarnauti su savo klientais, kompanija pasigęsta techninės kompetencijos algoritmų ir duomenų apdorojimo srityje. Galiausiai, PayPal pakankamai vidutiniokiškai tvarkosi su abiem problemom, nors šioje srityje specializuojasi jau 10 metų, ir netgi ši kompanija vis dar neturi įtikinamos strategijos trečiuoju klausimu – kaip tapti nepriklausomu nuo bankų ir kitų finansinių tarpininkų.

Išvertus į startup’ų kalba Ohand’o Samet’o komentarus, internetinių mokėjimų rinkoje jau senokai yra neužpildytų nišų, kuriomis galėtų pasinaudoti įžvalgūs ir ambicingi entrepeneur’iai. Todėl žemiau noriu supažindinti su trimis kompanijomis, kurios ėmė ir tai padarė.

Twitter įkūrėjo dabartinis projektas (jau rašiau apie šią kompaniją). Square leidžia prekeiviams paversti savo iPhone‘ą kreditinių kortelių terminalu: viskas, ką reikia padaryti, tai užsiregistruoti internetinėje svetainėje ir įstatyti kortelių skaitytuvą į savo išmanųjį telefoną. Be to, kad Square siūlo elegantišką techninį sprendimą, kompanija taip pat supaprastina iki minimumo paslaugos kainodarą: ji taiko standartinį 2.75% įkainį visiems sandoriams. Prieš porą savaičių Square pranešė, kad per ją atliekamų dienos sandorių vertė peržengė $1 milijoną.

Kaip tokia kompanija gali sudominti investuotojus ir apsisaugoti nuo konkurentų? Square turi labai aiškų verslo modelį – ji gauna nedidelę dalį nuo kiekvieno sandorio, kas reiškia, kad kompanija generuoja pajamas nuo pat pirmos dienos. Norėdami įšokti į šią nišą, konkurentai turėtų sukurti alternatyvą patentuotam kreditinių kortelių skaitytuvui, pasiūlyti tokią pat paprastą kainodarą ir dar išleisti milijonus dolerių reklaminei kampanijai, kuri siektų pervilioti pas save patenkintus prekeivius. Tikrai nelengvas uždavinys, net jeigu konkurento marketinginis biudžetas siektų dešimtis milijonų dolerių.

Švedų kompanija, už kurios stovi ir buvęs Pirate Bay įkūrėjas Peter Sunde, sprendžia mikro-mokėjimų problemą. Galima sakyti, kad Flattr yra “Like” mygtukas su pinigais. Užsiregistravę vartotojai nustato pinigų sumą - nuo €2 iki €100 - kurią kas mėnesį norėtų išleisti kūrybingiems žmoniems paskatinti. Už tai jie gauna galimybę spausti ant Flattr mygtuko interneto svetainėsę po kurias vaikšto. Mėnesio gale nurodyta suma yra padalinama iš paspaudimų skaičiaus ir patikęs autorius gauna tuos 3 ct, 0.1 ct ar 0.0008 ct iš vartotojo sąskaitos. Kadangi Flattr agreguoja mokėjimus iš daugelio tūkstančių žmonių netgi tokios mažos sumos tampa visai padoriais pinigais: kai kurie Vokietijos blogeriai gyriasi gaunantys po €800-1,000 per mėnesį tokiu būdu.

Kaip ir Square, Flattr turi labai aiškų verslo modelį: kompanija pasilieka 10% paaukotų lėšų sau. Flattr labai sparčiai auga, nes ji leidžia blogeriams, muzikantams ir menininkams išspręsti opią problemą – gauti pinigų neverčiant savo lankytojų registruotis svetainėję, atlikti sudėtingus pavedimus ar netgi leistis į sudėtingus samprotavimus apie tai, kiek pinigų jie turėtų paaukoti už patikusį straipsnį. Platus lankytojų tinklas ir yra didžiausias Flattr konkurencinis pranašumas, juk kuo daugiau narių bus sistemoje, tuo mieliau nauji nariai jungsis prie jos.

Ir vėl švedų kompanija, šįkart įsteigta SSE absolventų. Klarna supaprastina apsipirkimą internetu: registruoti vartotojai perkantys prekes internetu padaro užsakymą suvesdami tik savo pilną vardą ir adresą, už prekes moka tik po to, kai jos yra pristatomos į namus. Be to, jeigu žmogus perka daugiau nei vieną prekę, visus savo internetinius pirkinius gali apmokėti vienu ypu, mėnesio gale. Kompanija teigia, kad toks požiūris į apsipirkimą naudingas ne tik pirkėjams, būdami ramūs dėl savo pinigų jie perka dažniau ir išleidžia daugiau nei įprastai, kas išeina į naudą ir patiems pardavėjams. Praeitais metais Klarna paslauga naudojosi 4,500 internetinių parduotuvių, o pirkėjai tokiu būdu išleido virš 500 milijonų eurų.

Klarna viešai nekalba apie savo verslo modelį, bet akivaizdu, kad jis panašus į aukščiau jau paminėtus pavyzdžius: kompanija pasilieka nedidelį procentą tų lėšų, kurios keliauja per jos sistemą. Tokio verslo konkurencinis pranašumas yra dvejopas: tai, kad šimtai tūkstančių žmonių apsiperka per Klarna ir pateikia detalią informaciją apie save, leidžia kompanijai sukurti  įmantrius algoritmus ir geriau atpažinti sukčiavimo atvejus. Antra vertus, didelė varotojų bendruomenė sukuria tinklo efektą: nauji pirkėjai jungiasi prie sistemos, nes joje yra daug pardavėjų, nauji pardavėjai, nes joje – daug pirkėjų.

Nors nei viena iš trijų kompanijų kol kas neišsprendžia visų trijų problemų paminėtų įrašo pradžioje, nesunku pamatyti, kad jos labai sėkmingai tvarkosi su konkrečiomis nišomis: jų dėka sandoriai tampa paprastesni, pirkėjai ramesni, o pardavėjai turtingesni. Skirtingai nei daugelis madingų web kompanijų, Flattr, Square ir Klarna kuria labai aiškią pridėtinę vertę, dėl ko gali drąsiai apmokestinti savo paslaugas. Be to, jeigu panašaus tipo kompanija atsirastų Lietuvoje, gudragalviai vietos verslininkėliai nieko nepeštų, nes patentuotos technologijos ir didelės bendruomenės yra du dalykai, kurių taip paprastai nenukopijuosi. Net turėdamas didelį biudžetą ir lanksčius moralinius principus.

Balandžio mėnesį Kaune turėsime antrąjį lietuvišką Startup Weekend’ą. Būčiau labai laimingas jeigu be visų iprastinių Groupon’o klonų, Foursquare imitacijų bei vienadienių iPhone programėlių, ten būtų pasiūlytos bent viena ar dvi idėjos siekiančios išspręsti opią verslo problemą. Taip, tokios idėjos ne visada gimsta spontaniškai ir kartais tenka gerokai pasukti galvą norint jas surasti, bet jeigu šis įrašas pasitarnaus ieškant tokių idėjų, tada jausiuos atlikęs savo nedidelę misiją.