Lietuviškos vertybės
Šį rudenį turėjau progos pakeliauti po šiaurės Europą traukiniu ir ne šiaip porą valandų pariedieti iki artimiausio miestelio, o leistis į naktinę kelionę miegajame kupe. Kaip patys žinote, tylėti tokiose kelionėse nepriimta, tad didesnę laiko dalį praleidau bendraudamas su savo kompanjonais - statistikos profesoriumi iš Švedijos ir profesionaliu virėju iš Egipto, iki šiol gyvenusiu Danijoje.
Kai visos temos galų gale buvo išsemtos ir visi sugulė miegoti, paaiškėjo, kad egyptietis knarkia taip, jog net aviacinės ausinės nesugebėtų nuslopinti to triukšmo. Tačiau dar didesnį pyktį kėlė tai, jog su kiekvienu dramatišku įkvėpimu atrodė, jog pakeleivis dabar jau ims ir tikrai dės dubą, ir kažkur viduje įsižiebdavo viltis, kad po to jau galima bus bent keletą valandų nusnusti, prieš ateinant policijai ir medikams, bet praeidavo keletas sekundžių tylos ir egiptietis vėl kriokdamas traukė į plaučius pusę kubo šviežio oro.
Štai tokioje beviltiškoje aplinkoje aš mintimis grįžau prie mūsų ankstesnės diskusijos ir ėmiau samprotauti, o kokias gi vertybes įkūnyja savyje Lietuva? Kokią “gražaus gyvenimo” viziją ji parduoda savo žmonėms ir savo vietos pasaulyje ieškantiems emigrantams? Pavyzdžiui, knarkiantiems virėjams iš Egipto.
Pirmą akimirką klausimas man pasirodė gana naivus, netgi kvailas, juk mums kasdien kalama į galvą, kad Lietuva yra krepšinio, alaus, gražių moterų ir nuostabios gamtos šalis. Kuom prastos vertybės, a? Dar galima pridėti, kad esame darbšti, atkakli tauta įrodžiusi savo nepriklausomybės siekį dainuojančiomis revoliucijomis ir savo aktyvia užsienio politika Kaukaze. Tačiau šioje vietoje pabūsiu skeptiku ir paklausiu jūsų, tai kaip man, paprastam žmogui, nugyventi gražų gyvenimą žinant, kad Lietuva nepabijojo komunistams parodyti vidurinį pirštą? Nuo ko man pradėti, kur man eiti, ko man siekti ir ką man pasakoti apie Lietuvą savo vaikams ir užsienio žurnalistams?
Suprantate, kai aš kalbu apie vertybes, aš nekalbu apie abstrakčius šūkius išaustus lininėse drobėse ir pakabintus matomoje vietoje posėdžių salėje. Aš turiu omenyje kur kas konkretesnius dalykus. Štai paimkime JAV pavyzdį, kiekvienam čia atvažiuojančiam emigrantui nuo pat pirmos minutės yra kalama į galvą - “Mes esame laisvės šalis! Čia kiekvienas žmogus turi galimybę rinktis ką jam daryti ir jeigu tu teisingai pasirinksi, tai būsi sėkmingas, turtingas ir nugyvensi ilgą, gražų gyvenimą”. Įdomiausia, kad taip kalba visi - nuo Larry King’o iki taksi vairuotojo iš Somalio. Emigrantas pakraipo, pakraipo galva, bet galų gale patiki šituo žaidimu ir pradeda nertis iš kailio dirbamas per tris darbus, ieškodamas vaikams tinkamos mokyklos, ir rinkdamasis už kurį kandidatą balsuoti.
Ir teisingai daro, nes amerikiečiams laisvė iš tiesų yra pamatinė vertybė - politikai plėšo marškinius įrodinėdami kaip atkakliai jie gina paprastų žmonių teisę į laisvai pasirinkti, žiniasklaida leipsta iš susižavėjimo “teisingai pasirinkusiais” žmonėmis, ir visai nesvarbu ar jie yra sėkmingi verslininkai, ar minias sutraukiantys pastoriai, o teismai visada gins laisvę - į savo nuomonę, religiją, seksualinę orientaciją ir visas kitas saviraiškos formas. Nes JAV yra laisvės šalis ir geras gyvenimas čia susiveda į tai, kad tu visada esi laisvas rinktis.
Skandinavijoje yra truputį kitaip. Čia pamatinė vertybė aplink kurią statomas visuomenės gyvenimas yra šeima. Pagyvenęs šalyje, kad ir tris-keturis mėnesius imi tai aiškiai matyti: valstybės socialinė politika rūpinasi visų pirma tuo, kad vaikai visada būtų prižiūrėti ir pamaitinti. Politikai, kurie tą socialinę politiką formuoja, yra renkami pagal tai kaip karštai jie išpažįsta šeimos vertybes. Netgi darbo vietoje kolegos su siaubu žiūri į tuos žmones, kurie lieka darbe po 17 val. “O kaip gi jo šeima? Nejaugi jam nusispjauti į juos” - klausia jie šnabždėdami vienas kito.
Galima būtų keliauti per kitas Vakarų valstybes - Prancūzija, Vokietija, Izraelis - ir visose jų rastume truputį kitokį gero gyvenimo scenarijų: prancūzui tai gali būti socialinis solidarumas su hedonizmo priemaišom, vokiečiui - atsidavimas darbui ir tvarkos visame kame palaikymas, o žydui - valstybės išlikimas ir klestėjimas. Tačiau, visas šias valstybes vienija tai, kad jose gyvenantis žmonės žino, jog geras gyvenimas yra įmanomas jų pačių valstybėje, ir visuomenės žaidėjai - nuo verslininkų ir politikų iki mokytojų ir teisėjų - dirba savo darbą taip, kad tas “gražus” gyvenimas ir toliau būtų įmanomas bei gi prieinamas kuo daugiau žmonių.
Ir šioje vietoje aš vėl grįžtu prie Lietuvos. Tai kas gi yra tos lietuviškos vertybės, kurias mes visi vieinigai puoselėjame? Laisvė? Pabandykite kada pareikšti viešama susirinkime su daugumos nesutampančia nuomone, arba, dar geriau, išeikite į gatvę su vaivorykštės spalvos vėliava ir pamatysite, ką aplinkiniai galvoja apie jūsų teisę į laisvę. Spėju, kad necenzūrinių žodžių tuose atsiliepimuose bus daug ir riebių. Šeima? Bandėte kada nors savo viršininkui išaiškinti, jog šeima laukia jūsų 17 val? Sakote pasiūlė rašyti pareiškimą apie atleidimą iš darbo? Nesistebiu. O kur dar konservatorių eksperimentai su ‘šeimos’ sąvoka, vadovaujantis kuria puse mano draugų tampa žmonėmis be šeimos. Tai gal mes kaip kokie vokiečiai - mylime darbą ir tvarką? Tik kodėl tada visi aplinkui - nuo studentų ir vadybinkų iki Seimo narių ir angelų investuotojų - deda tiek daug pastangų, kad kažką gautų visiškai nedirbami? Ir savo mašinas parkuoja kur papuola?
Mano galva, lietuviai iki šiol sugeba susitarti ne dėl vertybių, o dėl anti-vertybių. Visi supranta, kad korupcija yra blogai ir ją reikia pasmerkti, o karts nuo karto dar ir pričiupti kokį korumpuotą merą ar valstybės tarnautoją. Dar visi supranta, kad skurdas yra blogai ir kaip būtų gerai, jei skurstančių žmonių būtų mažiau. Arba, kad diktatoriai į Rytus nuo mūsų galiau liautųsi terorizavę savo žmones.
Paradoksas yra tame, kad kol visuomenės energija eikvojama kovai su korupcija, skurdu ir posovietiniais diktatoriais, dešimtys, šimtai tūkstančių normalių žmonių sėdi ir galvoja, o kas po to? Kokį gyvenimą aš galiu nugyventi Lietuvoje, kai pragyvenimui uždirbsiu, kyšių mokėti nereikės, o diktatoriai pakratys kojas? Ir kuo ilgiau galvoja, tuo labiau supranta, kad atsakymų į šį klausimą niekas nesiūlo, o jeigu pasiūlo tuojau pat gauna per snapą. Ir kai supranta tai ima labai rimtai galvoti apie tai, kad galbūt pats metas nusipirkti bilietą į vieną pusę ir pradėti krautis lagaminus.
Nes Anglija, Norvegija, Airija, Ispanija, ar Vokietija, kad ir svetimos valstybės, bet siūlo galimybę ne tik užsidirbti duonai kasdieninei, bet dar ir nugyventi ilgą, gražų, prasmingą gyvenimą.
Tai Lietuva yra tuo laisva, kad neprimeta kokios vienos laisvės už visumą.
Gali pasidaryt savo laisvę ir prasmę, daug gražios žemės ir daug gerų žmonių.
Lieka pasistengt ir paieškot.
viskas tiesa, išskyrus tai kaip rašai žodžius - Egiptas, egiptietis.
Aš manau, kad Lietuvos didžiausia vertybė yra pensininkai. Jaunimu ar verslininkais politikai nesirūpina. Jaunimas stengiasi emigruoti, verslininkai stengiasi pasirūpinti patys savimi. Politikai vis prigalvoja naujų mokesčių, kad prieš rinkimus galėtų pakelti pensijas. Na… O likę žmonės tiesiog tikisi greičiau sulaukti to laiko, kai jais turės rūpintis valstybė.
NePo - 10 balu uz komentara
Labai įdomūs pamąstymai. Imho, šiuo metu vertybės Lietuvoje labai stipriai keičiasi. Prieš X metų, tai turbūt buvo arčiau Skandinavijos - šeima, šalis, tauta. Dabar gi visi įšoko į greitai važiuojantį darbo / etc. traukinį ir tos vertybės liko kažkur.. Kiek teko susidurti, palyginus su estais mūsų “community” yra nulis.
Anyway, ką norėčiau išgirsti, tai mūsų didžiųjų filosofų - ala Donskio - pamąstymus šia tema. Įdomu, kaip tokie žmonės tautą mato.
Manau pagrindine problema yra ta, kad lietuviai nelabai supranta, kas jei patys yra. Norisi eit i siauria truputi su tais seimos modeliais. Noris prigriebt vakaru kapitalizmo. Kaimynai musu visi slavai, o galvoj vis dar sovietinis mastymas. Zinom, kad labai nemegstam rusu. Ir visas sitas balaganas dar ilgai neleis nusistovet kazkokiom nacionalinem vertybem, nes nacija yra paprasciausiai pasimetus klausime “kas mes tokie?”. Ir cia nieko kaltint kaip ir negalima. Gal tiesiog per greit skubam, bandom “transplantuot” istatymus,, vertybes, kultura, kuriu musu mentalitetas nespeja praryt….
Guys, prasikrapštykit akis. Vertybės labai aiškios - pas mus galioja viena vertybė - IŠLIK. Kiti nesvarbu, niekas nesvarbu. Natūrali atranka. Kova be taisyklių. Jei sustabdė policija - duok kyšį, jei pats esi policininkas - imk, jei nepatinka įstatymas - nesilaikyk ir t.t.
Donatai, susirūpinkit savo aplinka, jei toks vaizdas blogas
Nėra čia taip blogai, pažįstu nemažai žmonių, kurie kyšių neduoda iš principo, sąžiningai moka mokesčius, nesiruošia emigruoti, net jei sunku.
O dėl vertybių - viskas prasideda nuo smulkmenų. Paskaitykite kinų surašytas mintis prieš tūkstančius metų - viskas šiai dienai tebetinka. Jei bendražmogiškos vertybės neįskiepyjamos nuo mažens, tai vėliau tikėtis kažkokių pasikeitimu nevertėtų. Tada galioja tik vienas apribojimas - realios ir griežtos bausmės neišvengiamumas. Pas mus to nėra, todėl ir gaunasi palaida bala. Mačiau net tokių pavyzdžių, kai LT eilinis vagiukas nuvažiavęs į UK tvarkingai eidavo fabrikan ir ardavo - kadangi gyvenimui užtekdavo algos ir nereikėdavo nei vogti, nei sėdėti už vagystes, o sėsti ten galima greitai ir kokybiškai.
Tad dabar pas mus prasidėjus šiokiam tokiam apsitvarkymui valstybėje, galima vėliau tikėtis ir didėjančio normalių sąžiningų žmonių aktyvumo. Nes iki šiol jie buvo užspausti valdančiųjų “bėzprėdėlščikų”.
Aišku, čia su sąlyga, jei per eilinius rinkimus vėl neišrinks “šok ir vok” partijų.
Pone Azarte, bet man toks vat klausimas iškilo - jeigu mes norime, kad išrinkus į Seimą naujus politikus jie imtų skiepyti normalias vertybes, tai savaime aišku, kad jie apie tas vertybes mąstyti ir kalbėti turi gerokai iki rinkimų, ar ne? Kitaip tariant jau dabar turėtų susitikinėti tarpusavyje, su žiniasklaida, su aktyviais piliečiais ir diskutuoti, jei norime turėti valstybę, kurioje visi supranta, kad A yra svarbiausia vertybė, tai turime daryti B, C, D. Tačiau kiek apsidairau aplinkui, manęs tokios kalbos nepasiekia. Na, nebent Zuoko ir kitų liberalų bandymai judėti ta linkme. Kas verčia galvoti, jog atėjus rinkimams vėl teks rinktis tarp buvusios nomenklatūros, dabartinės konjunktūros ir tų pačių “šok ir vok” partijų.
Tai tamsta Azartas, sakote, kad taip blogai nėra? O ką sako Jūsų “Mačiau net tokių pavyzdžių, kai LT eilinis vagiukas nuvažiavęs į UK tvarkingai eidavo fabrikan ir ardavo - kadangi gyvenimui užtekdavo algos ir nereikėdavo nei vogti, nei sėdėti už vagystes, o sėsti ten galima greitai ir kokybiškai.”
Kai LT, gali nesilaikyti įstatymų, bet UK, tai jau reikia?
Norėčiau pasakyti, kad sutirštinau spalvas savo pasisakymu, bet negaliu. Toli ieškoti nereikia - pilna visuose sluoksniuose pavyzdžių, pvz kiek seime gražulių? Matosi, kad jei rado kaip apeiti įstatymą, viskas OK. Kaip pas ne kuriuos musulmonus - po stogu gerti galima, Alachas nemato…
Manau šitoj vietom nesam niekuo išskirtini, tokia pati situacija yra daugelyje jaunų nedidelių Europos šalių. Kokios Čekijos, Slovėnijos, Slovakijos, Estijos vertybės, gal žinote? Tas pats alus ir gražios merginos. Lengva lyginti su Prancūzijom, Vokietijom ir Švedijom.
Susitvarkyti ekonomiką ar išspręsti kai kurias socialines problemas yra lengva, palyginus su žmonių pasaulėžiūros, vertybių ir įsitikinimų keitimu. Tam reikia daug daugiau laiko ir to negalima forcinti visokiom įvaizdžio keitimo programom. Grubiai tariant mums reikės laukti kol pasikeis senoji karta, tik tuomet galima tikėtis kažkokių kardinalių pasikeitimų daugumos galvose. Neįsivaizduoju kaip kitaip galėtų įvykt. Kol kas galim tiktai mėgautis kelione
Donatai, kalbu apie tai, kad tas pats žmogus, priklausomai nuo aplinkos, gali būti įvairus. Jei pas mus aplinka skatina nusikalsti ir, kas dar blogiau, nežada už tai jokios atsakomybės, tai nereikia tikėtis daug patriotiškumo ir altruizmo.
Eugenijui: užmirškit tas senas kartas. Jau užaugo nauja karta, Zuokas ir jaunesni, jie jau periiminėja iš senųjų visą “valstybinį biznį”. Negi koks senas valstybinės įstaigos diedas priims dirbti perspektyvų jaunuolį, kuris jį čia pat išstums iš kėdės? Nieko panašaus, konkurentų niekas nenori, visose valdiškose įstaigosi vyksta labai intensyvi kova už šiltas kėdes, galioja tie patys laukinių džiunglių įstatymai. Ir šiaip pagalvokite, kas gi augina tą jaunąją kartą, gi ne ateiviai iš Gerų žmonių planetos.
Artui: aš gal pakreipčiau klausimą kitaip - kaip padaryti, kad tie žmonės, kuriems norėtumėm patikėti valdyti valstybę, norėtų eiti politikon? Nes dabar situacija tokia, kad už algą politikais jau beveik niekas neina dirbti, didžioji dauguma mato tik galimybę pasipelnyti. O kas ne toks - tą (su žiniasklaidos pagalba) į purvą. Rezultatas - arba politikas sukčius arba politikas marionetė. Įsivaizduokim pvz kokį sąžiningą, protingą, išsilavinusį Lietuvos žmogų, kuris turi gerai apmokamą darbą (verslą), na kokia jam paskata viską mesti? Nes čia jau tikrąja ta žodžio prasme reikia pasiaukoti.
Aš net nelabai įsivaizduoju, kaip iš šitos padėties reikėtų išsikapstyti. Gal turi susidaryti kažkokia kritinė masė aktyvių ir mąstančių žmonių, kurie norėtų ir galėtų bent jau pradėti kažką keisti. Bet įvertinant rinkėjų ratą - veik milijonas pensininkų - tai perspektyva nykoka.
Na ir pabaigai pusiau retorinis klausimas: Artai, jei tavęs tokios kalbos nepasiekia, tai gal laikas pradėti kalbėti pačiam?
P.S. beje, aš propaguoju tokį gyvenimo moto - jei kažkas nepatinka, eik pats ir padaryk gerai neniurzgėjęs. Todėl jau buvau rimtai pradėjęs galvoti apie politiką, bet kaip tik išrinko Grybauskaitę, prasidėjo bent jau kažkokie teigiami pokyčiai, tad šiek tiek apsiraminau. Stebiu. Ir dirbu.
IMHO vertybės dar nenusistovėjo mūsų valstybėje, kadangi ji yra labai jauna (20 metų yra mizeris) + joje yra didelis miksas žmonių (sovietinių pensininkų ir vakarietiškų jaunų verslininkų, among others). Pritariu NePo kadangi pas mus dauguma politikų yra ‘veik pensijinio (read: sovietinio) amžiaus, tad labiau linkę rūpintis “savais”.
Vienintelis sprendimas yra dar palaukti bent 2x tiek, kiek esame nepriklausomi.
O kaip manai, kas tas vertybes mums turėtų suteikti - politikai, filosofai, kunigai? Man pvz įdomu būtų sužinoti ką tu laikai vertybėmis?
@Tamagochi, ka as turiu omenyje kalbedamas apie vertybes, as straipsnyje paaiskinau.
@Eimantai, @Eugenijau - jus taip sakote, “palauk, viskas sustos i savo vietas”, bet taip kalbedami neatsizvelgiate i du svarbius momentus:
a) Zmones nenori laukti gero gyvenimo. Jie ji nori gyventi cia ir dabar. Ir teisingai daro, mano galva. Todel kuo ilgiau laukiame, tuo daugiau normaliu zmoniu pasirinks savo gyvenima gyventi kazkur kitur, kur su vertybemis maziau, labiau OK.
b) Kaip teisingai pastebejo azartas, savaime siame pasaulyje niekas nesidaro. Ir ta pati nauja karta, i kuria jus dedate daug vilciu yra auga eidama i lietuviska mokykla, ziuredama lietuviska TV ir klausydama istoriju apie lietuviska politika. Kaip jus manote koks ispudis jiems is viso to susidaro?
Kaip ten bebutu, mano iraso tikslas buvo skirtas ne tiek reiksti tuscias emocijas (”visi vagys”, “viskas blogai”). Rasiau, nes man idomu suprasti - o ka reiketu daryti dabar, kad po 20 ar 30 metu ir apie Lietuva sakytu: “Nu keisti zmones tie lietuviai, bet vat del vertybiu negali priekaistauti - sventai laikosi X vertybes ir nors tu ka”.
Labai jau platus klausimas. Dar Platonas dėliojo visokias vizijas, o va kaip neatsiranda ideali valstybė, taip neatsiranda.
Kaip visi žinom, idealus būvis - tai balansas tarp kraštutinumų. Tad rinktis vieną kažkokią vertybę gal ir nebūtų labai protinga. Na, argi nebūtų puikus paketas vertybių iš visų šiame straipsnyje išvardintų tautų pavyzdžių: laisvė, šeima, darbas, valstybė, nepriklausomybė?
Bet man klausimas didesnis kyla jau ne KĄ reikia daryti, o KAS tai darys?
>bet dar ir nugyventi ilgą, gražų, prasmingą gyvenimą.
Tai galima padaryti ir Lietuvoje. Kai kurie tai padaro net ir su neskalsia duona kasdiene.
Geras straipsnis!
Kas man patiko - klausimas apie ateitį, apie viltį ir viziją (na taip paremtą kažkokiomis vertybėmis), o ne apie praeitį (kurios romantizmą dar 19a. pabaigom lietuviai svaigo)
Nors žiauriai kritikuojamas, “Drąsios Lietuvos” konceptas man buvo priimtinas dėl nukreipimo į ateitį. Nors gan vikingiškas, bet dažnas kartojimas patiems lietuviams būtų suteikęs pasididžiavimą ir norą daryti, o ne skųstis, kad kažkas kaltas (net čia komentaruose visi apie politikus, o ne save kalba). Taip pat skatintu tarkim baltarusius važiuoti į Lietuvą savų vizijų įgyvendinti, kaip kad į Silicio slėnį beskubančius prisijungti prie beveik ufonautų, LSD prisivalgiusių enterprenerių (net mažu pirstelėjimu tikintys pakeisti pasaulį).
:)… paskaičiau paskaičiau ir man beliko po visko, gal išskyrus paskutinį azarto sakinį pridėti “leliumoj”. Žinot tas graudžias advento liaudies dainas, kurias ilgais žiemos vakarais dainuodavo kaimo močiutės ir kurios kupinos tokių pagraudenimų ir viskas baigias paslaptinguoju atodūsiu “leliumoj”… “kaip jau blogai Lietuvoj, leliumoj… vagys ir kyšiai.. leliumoj…Amerikoj tik 3 darbus dirbsiu ir karalium būsiu, bet ne Lietuvoj.. leliumoj”
Nežinau, gal manyje budinti gili, kad ir ne populiari patriotė, o gal optimistė sako: “nu užteks to graudenimo”:), grįžkim prie vertybių, kurios akivaizdžiai kažkaip prarado savo pirminę prasmę. Apie ką diskutuojame, ar apie įaugusią vertybę, kurią, deja, aju priimame kaip normą? Ar.. visgi.. apie vertybę, kaip apie siekiamybę.. ne “normą”, bet veikiau “tai, dėl ko verta gyventi”. nes matote… laisvės, šeimos ir vokiškos tvarkos palyginti neįmanoma. Tvarka nėra vertybė, tai verčiau norma, netgi būdas kažką pasiekti:). Darbas… na.. argi vertybė yra darbas? Darbas yra vėlgi tik priemonė pasiekti vertybėms, kaip profesinis pripažinimas, materialinė gerovė, galbūt - kūrybinis palikimas ir pan. manau, vat čia ir slypi visa problema - tame.. kad mes norime, kad lietuviai pereitų nuo siekio gauti priemonę, prie galutinės vertybės.. ko jie nori ta priemone pasiekti. Tai vat taip vat čia kukliai ir tyliai sau manau:).
Na, jei jau taip globaliai imant, tai nė viena vertybė nėra vertybė kaip savitikslis darinys. Visą gyvenimą dirbęs santechnikas gal ir nepaliks kūrybinio palikimo, bet tai nė kiek nesumažina jo darbo vertės.
Viskas priklauso nuo atskaitos taško: per karą ir duona būna vertybė. O betvarkėje - tvarka didelė vertybė!
Dėl leliumai tai taip… Tokie jau mes… Bet ar tik mes? Ar graikai taip jau blogai gyvena, kad taip demonstruojasi dabar?
Hmm.. pratesiant vertybių temą, šiandien viena draugė pasidalino FB nors ir ne pirmos jaunystės, bet tikrai aktualia 30sek. trukmės Coca Cola ex-CEO (Bryan Dyson) kalba:
“Imagine life as a game in which you are juggling some five balls in the air. You name them - Work, Family, Health, Friends and Spirit and you’re keeping all of these in the Air.
You will soon understand that work is a rubber ball. If you drop it, it will bounce back.
But the other four Balls - Family, Health, Friends and Spirit - are made of glass. If you drop one of these; they will be irrevocably scuffed, marked, nicked, damaged or even shattered. They will never be the same. You must understand that and strive for it.”
ufff… svarbiausia praleidau:)) “VALUE HAS A VALUE ONLY IF ITS VALUE IS VALUED”
Nesu tikras ar tai pagrindinė Lietuvos ar lietuvių vertybė, tačiau atrodo, kad žmonėms mano valstybėje labai svarbi valstybė kaip tokia ir tautiškumas. Nemažai laiko mokyklose (net mano, rusų mokykloje) buvo skyriama identiteto paieškoms - per literatūros, lietuvių ir rusų kalbos pamokas. Atsimenu, kad besimokant mokykloje ir po jos dar kurį laika su bendraamžiais diskutavome būtent tautinio identiteto klausimais (lietuviais, rusais, žydais, skinais ir pankais; verslininkais ir valstybininkais
Taip pat nesu kitur girdėjęs, kad žmonės bandytų išlaikyti/galvotų apie tautinę valstybę. Kuomet šis terminas kada ne kada iškyla Lietuvos spaudoje.
Manau, iškėlei labai svarbų klausimą. Gyvendamas Suomijoje matau labai margą žmonių būrį; taip pat čia varto ne vieną su tuo susijusį klausimą. Pats būdamas (e/i)migrantu ir planuodamas ieškoti sau vietoje pasaulyje ir toliau - žiūriu į emigraciją labai palankiai. Darbo jėgos jūdėjimas, naujų genų, idėjų, atvežimas turi gerų ekonominių pasekmių. Tuo metu, praeitais metais buvo išduota truputi daugiau negu du šimtai Lietuvos pilietybių - tai manau yra labai blogas ženklas.
Rytų kaimynai jau dabar turi labai aiškias priežastys aplankyti Lietuvą: išsilavinimas (konkrėčiai - Europos Humanitarinis universitetas), saugumas, truputi geriau apmokamas darbas. Baltarusiai dar turi kažkokių sentimentų dėl LDK ir dažniau daro Lietuviškas vizas. Šie žmonės jau atvažiuoja ir galima būtų jiems sudaryti palankias sąlygas. Tačiau ar turėtų jie priežasčių pasilikti?
Beje, bandant atsakyti į pačio įrašo sudformuluotą klausimą - kas gi yra tos lietuviškos vertybės, viena draugė pasiūlė “darbas ir fizinė jėga”
Juokėmės ilgai, bet čia matyt juokas pro ašaras, nes labai jau tiksliai atspindi, kas yra svarbu kasdieniame tūlo lietuvio gyvenime.
truputuką pataisysiu, Artai, darbas ir jėgos laisvė:)
Kas galų gale išvirsta į tokį šūkį: http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/9/99/Arbeitmachtfrei_01.jpg
Matosi, kad rašyta žmogaus, beveik nieko apie Lietuvos istoriją, tradicijas ir tautinį mentalitetą nežinančio. Siūlau pradėti nuo labai paprasto pamąstymo. Ką Lietuvai reiškia du skirtingi simboliai – Vytis ir Rūpintojėlis? Kodėl jie buvo tokie svarbūs? Kokia jų simbiozė? Tada dar labai reikia perskaityti Gintaro Beresnevičiaus „Imperijos darymą“. Ir gal bus galima pajudėti straipsnyje svarstomuose klausimuose nors truputį truputį toliau.
Leave your response!
Akims paganyti
Raktažodžiai
analizė ateitis bankai baras blogas darbas ekonomika entrepreneur Facebook filmukas iliustracija inovacija internetas investicija investicijos Japonija JAV Juokinga kaina klientai klientas knyga konferencija konkurencinis pranašumas korporacija kūrybingumas kūrybiškumas Lietuva Menas New York Times pinigai prezentacija problemos reklama rinkodara socialinė žiniasklaida sprendimas startup Twitter VC Verslas verslo modelis Video youtube įkvėpimasPasirinkite temą
RSS Prenumerata
Twitter čiulbesiai
Blogą remia:
Most Commented