Vokiečių kalboje yra toks įdomus žodis Fremdschämen. Išvertus pažodžiui jis reikštų ‘išorinė gėda’, o kasdienėje kalboje nusako situaciją, kai jūs stebite kvailai ar netinkamai besielgiantį žmogų iš šalies ir norom nenorom išgyvenate gėdos jausmą dėl to žmogaus elgesio. Na, pavyzdžiui, kai koks ralybės šou dalyvis (ar dalyvė!) bando padaryti įspūdį vertinimo komisijai ir žiūrovams grodamas muzikiniu instrumentu ne rankomis, kaip įprasta, o kiek intymesne kūno dalimi. Jam atrodo, kad išgarsėti tinka visos priemonės, bet jūs suprantate, kad išgarsės jis tikrai ne per muzikinį talentą, todėl jaučiatės baisiai nepatogiai už tą žmogų.

Garantuoji orų gyvenimą!

Kodėl aš staiga prisiminiau šį žodį? Nes pastaraisiais mėnesiais skaitydamas politikų pasisakymus spaudoje aš vėl ir vėl patiriu persmelkiantį gėdos jausmą dėl to, kokius niekus jie tauzėja ekonominiais klausimais. Minimalios mėnesinės algos (MMA) kėlimo klausimas yra puikus pavyzdis: įvairaus plauko populistai vienas už kitą garsiau rėkia apie tai, kiek litų – 50, 100, ar 706 – reikia pridėti prie tos nelemtos algos, kad paprastas žmogus staiga imtų ir pradėtų gyventi oriai, gražiai, išdidžiai. Kad pagaliau pabėgtų nuo darbdavių išnaudojimo ir pasijustų savo gyvenimo šeimininku; kad atsisakytų bedarbio pašalpos ir kaip patrakęs imtų pirkti lietuviškas prekes.

Kalbos apie ‘orų gyvenimą’ yra bene įdomiausias ekonominių analfabetų indėlis į retorikos meno plėtojimą. Šiaip jau joks blaiviai mąstantis žmogus nesitiki tapti fenomenaliu, visuotinai geidžiamu muzikantu vien tik todėl, kad jis įsigyja naują gitarą; lygiai taip pat, niekas nesitiki tapti tūkstantinius tiražus akimirksniu išparduodančiu autoriumi vien todėl, kad jo kompiuteryje yra įdiegta Microsoft Office programinė įranga. Tačiau kai kalba užeina apie minimalią algą, įžvelgti sąsajas tarp visiškai nesusijusių dalykų tampa normalu ir sveikintina. Štai pakelsime MMA iki 1506 litų ir gyvensime visi ilgai ir laimingai.

Labiau mąstantis stebėtojas gali paklausti, o kodėl niekas nešneka apie tai, kas iš tikrųjų nulemia Jonų ir Onučių atlyginimus? Juk atlyginimas yra tiesiog darbuotojo sukurtos pridėtinės vertės piniginė išraiška. Tad jeigu mes norime, kad jis kiltų, reikia mąstyti apie tai, kaip padidinti tą sukuriamą vertę, o čia jau tektų kalbėti apie tiekimo grandines, vadybinius įgūdžius, konkurencinį pranašumą, infrastruktūros plėtrą ir žmonių kvalifikacija. Žinia, eilinį varguolį tokios kalbos priverstų žiovauti greičiau nei triguba Dormiplant dozė. Be to, darbo našumas nepasiduoda “popieriniam reguliavimui,” kas sukelia nemažai problemų, kai politikas nori pasipuikuoti savo indėliu į visuomenės gerbūvio kūrimą.

Mes tikime ‘greituku’

Ir vis dėlto, jei atsiribosime nuo politinio cirko, tenka pripažinti, kad konservų fabriko ir socialistų partijos demagogai užčiuopė gana opią problemą, o būtent, kodėl tūlo lietuvio gyvenimas gerėja taip lėtai? Praėjo 20 metų kaip atsikratėme sovietinių prievaizdų, bet Lietuvos produktyvumas iki šiol sudaro tik pusę Europos Sąjungos vidurkio , o valandinis įkainis – vos ketvirtadalį to, ką uždirba statistinis vokietis ar italas . Atrodytų, turime priėjimą prie tų pačių technologijų ir rinkų kaip ir visi kiti Vakarų europiečiai, bet metų gale suvedame rezultatus ir eilinį kartą pamatome, kad sukuriame kelis kartus mažiau pridėtinės vertės nei anie.

Kiekvienas lietuvis turi iš anksto paruoštą paaiškinimą šiam paradoksui: samdomas darbuotojas visada tvirtins, jog taip yra dėl darbdavių trumparegiškumo ir nenoro investuoti į pažangias technologijas; darbdaviai baksnos į žemo sąmoningumo darbuotojus ir jų nesugebėjimą tvarkytis su tom pačiom moderniom technologijom; laisvai samdomi kūrybininkai keiks padorių honorarų nesugebančius mokėti klientus; o taksistai laužyta lietuvių kalba išvedžios, jog esame tokie neproduktyvūs dėl Vyriausybės įvestų mokesčių ir akcizų.

Be abejonės, kiekviename iš šių paaiškinimų slypi dalis tiesos, bet jei ir toliau spręsime ekonomines problemas ieškodami atpirkimo ožio, o ne konstruktyvaus sprendimo, tai sekančius 20 metų lygiai taip pat praleisime pavydėdami Vakarų Europai jos atlyginimų, vadybininkų ir įstatymų. Jeigu iš tiesų norime “jaustis oriai gaudami atlyginimą, o ne išmaldą,” tai šiandieną turėtume savęs klausti ne kiek litų reikia pridėti prie MMA, o kurioje vietoje mes pasiduodame klaidingam mąstymui neleidžiančiam mums sukurti tiek pridėtinės vertės, kiek jos sukuria kolegos europiečiai.

Pažvelgus į Lietuvą per tokio klausimo prizmę, man asmeniškai į akį krenta tragikomiškas statistinio lietuvio polinkis visuomet rinktis lengvesnį kelią, greitesnį sprendimą, ar paprastesnę išeitį. Kad ir kokias pareigas jie šiame gyvenime užimtų – darbuotojo ar studento, valstybės tarnautojo ar verslininko, žurnalisto ar pensininko – didesnę dalį mūsų tautiečių vienija universalus polinkis visur ir visada ieškoti greitukų (angl. shortcut). Tad jeigu Izraelis save pristato kaip ‘idėjų šalį,’ o amerikiečiai didžiuojasi gyvendami ‘laisvės šalyje,’ Lietuva galėtų drąsiai vadintis ‘greitukų šalimi’.

Dabartizmo aukos

Lietuvis trumparegiškumo yra mokomas jau nuo pat jaunų dienų, bet universitetas, be abejonės, suteikia naujų paskatų ir galimybių jam įsitvirtinti. Na štai jums paprasčiausias faktas: neatsižvelgiant į tai, kad Darbo Birža garsiai kartoja, jog jos koridoriai yra perpildyti verslo vadybos, teisės ir viešojo administravimo absolventais, 51% Lietuvos abiturientų ir toliau kaip užkeikti renkasi socialinius mokslus . Kas tai – karšta meilė socialiniams mokslams ar paprasčiausias noras gauti aukštojo mokslo diplomą lengviausiu būdu?

Pačios studijos Lietuvoje taip pat vyksta gana savotiškai. Šiandieną jau niekas nesistebi, kad studentas nuo pat pirmų kursų puola dirbti pilnu etatu ir į universitetą veikiau ateina “susitvarkyti reikalų“ nei pasisemti žinių. “Kepa” toks darbštuolis žemos akademinės vertės rašto darbus, išsilaiko vieną kitą įskaitą, kartais dar nusiperka kokį vadovėlį dėl vaizdo, ir galiausiai sėkmingai gauna sau diplomą, kuris apie jo žinias ir įgūdžius pasako lygiai tiek pat, kiek Šiaurės Korėjos laikraščiai apie Nigerijos politinį gyvenimą.

Jau vėliau, kai studentas tampa darbuotoju, meilė greitukams bujoja toliau. Prisimenu, kaip krizei atėjus mūsų įmonė gaudavo tuntus programuotojų CV, kuriose žmonės pasakojo kaip pabaigę Informatikos fakultetą po pusantrų, dvejus, trejus metus dirbo Senukų sandėlyje, užsiėmė transporto vadybą, ar montavo šildymo sistemas. Kai paklausi tokio kandidato, o kodėl ponas pagal specialybę nedirbai, paaiškėja kad Senukai siūlė darbą iš karto ir algą ten buvo pora šimtų litų aukštesnė, o darbo pagal specialybę juk dar reiktų keletą mėnesių paieškoti. Kas turi tiek daug laiko?!

Aišku, studentai ir darbuotojai nėra kažkuo išskirtiniai, dažnas mūsų verslininkas yra lygiai toks pats prisiekęs ‘dabartistas,‘ tiesiog kalbant apie darbdavius jų polinkis į ‘greitukus‘ pasireiškia kiek kita forma. Išskirtinis posovietinio verslininko noras uždirbti visus įmanomus pasaulio pinigus čia ir dabar yra mūsų krašte gerai žinomas ir plačiai aprašytas, todėl apie tai daug nekalbėsiu. Viso labo paminėsiu, kad tas egzistencinis godumas ir suteikia mūsų verslui iki skausmo pažįstamus bruožus – nuo nužmogintų darbuotojų ir primityvių darbo įrankių iki nesugebėjimo įdiegti tvarkingą vadybos sistemą ir nenoro investuoti į intelektualinių produktų diegimą.

Vis dėlto, mane kur kas labiau intriguoja kita trumparegiškumo versle apraiška, tai – dažno lietuvio polinkis rinktis verslus žadančius sukurti vertę iš karto, o ne kiek tolimesnėje ateityje. Užuot ryžęsi gilintis į naują sritį, turinčią didžiulį potencialą viso pasaulio mastu – aukštos kokybės audio-komponentų gamybą, medicininį turizmą, ar specializuotus knygų leidybos sprendimus – eilinis Jonas, Petras ir Marytė kur kas mieliau renkasi tai, kas yra gerai pažįstama ir nesunkiai įgyvendinama: langų gamybos įmonė, kaimo sodyba-viešbutis-restoranas ar visas įmanomas paslaugas teikianti skaitmeninė spaustuvė.

Apie tai, kad lengvai įsukamas verslas rizikuoja lygiai taip pat greitai užsilenkti atėjus naujai krizei, išsiplėtus konkurenciniam tinklui, ar pasikeitus pirkėjų įgeidžiams stengiamasi paprasčiausiai negalvoti. Kaip negalvojama ir apie tai, kad tradiciniame versle tenka nuožmiai konkuruoti dėl kiekvieno pelno nuošimčio, tuo tarpu, kai inovatyvūs verslai leidžia bent kelis metus mėgautis pusiau-monopoline padėtimi ir skaičiuoti dvidešimt, trisdešimt, penkiasdešimt procentų siekiančias pelno maržas. Nekalbame, nes tos kalbos baigiasi baisiai nuobodžiomis išvadomis apie tai, kaip visko reikia siekti nuosekliai. Kas turi tiek daug laiko?!

Kantriems – dangus (ir sėkmingas verslas)

Jeigu yra paslaptis kaip uždirbti pakankamai pinigų oriam gyvenimui, tai ji visų pirma yra susijusi būtent su sugebėjimu turėti ilgalaikę perspektyvą ir lėtai, bet nuosekliai sieti savo tikslo. Kaip sykis praeitą savaitę pietavau su kolega amerikiečiu – pavadinkime jį Džo – kuriančiu programinę įrangą video žaidimų ir trimatės grafikos kompanijoms Berlyne. Tiesiai šviesiai jo ir paklausiau, kaip jis atsidūrė ten, kur yra dabar – dirbantis mylimą ir gerai apmokamą darbą Berlyne.

Kiek susimastęs Džonas prasitarė, kad matyt sunkiausias žingsnis jo karjeroje buvo prisiversti studijuoti mokykloje, kai jam buvo šešiolika metų. Po to, viskas savaime savaime sustojo į savo vietas: gerai pabaigęs mokyklą, įstojo į prestižinį universitetą; pasimokęs porą metų ir įgijęs teorinių žinių gavo pasiūlymą atlikti vasaros praktiką puikiai žinomoje kompanijoje; gerai pasirodęs praktikos metu, netrukus gavo darbo pasiūlymą; o padirbėjęs šioje kompanijoje porą metų sukaupė pakankamai praktinių įgūdžių, kad galėtų patogiai gyventi būdamas laisvai samdomu specialistu.

Še tau, boba, Devintinės! Žmogus sugebėjo rasti laiko sąmoningai pasirinkti specialybę, įsisavinti teoriją ir ištobulinti praktinius įgūdžius, išbandyti save tiek didelėje kompanijoje, tiek laisvai samdomo darbuotojo kailyje ir per visą tą laiką įgyti tokį profesinių žinių bagažą, kad taptų puikiai vertinamu specialistu. Nenuostabu, kad toks požiūris į savo darbą leidžia Džo sukurti kelis kartus daugiau pridėtinės vertės nei statistiniam lietuviui, nes, skirtingai nuo mūsų darbštuolių, jis ne tik tinkamai pasirinko savo veiklos sritį, bet dar ir nuosekliai tobulino savo įgūdžius šioje srityje.

O štai dar viena istorija apie tai, kaip sistemingai savo tikslų siekia smulkieji JAV verslininkai. Joel Spolsky yra vienas iš programuotojų forumo Stack Overflow įkūrėjų. Jeigu įsivaizduotumėte akimirkai Supermama svetainę, kurioje bendrauja programuotojai iš viso pasaulio, tai ir gausite Stack Overflow. Prieš porą metų Joel‘is pasidalino savo mintimis  apie bene opiausią problemą IT versle: kaip surasti gerus darbuotojus. Pamirškite skelbimus ir darbuotojų atrankos kontoros arba bet kokią kitą greitą priemonę, - sako Joel‘is, labiausiai jo įmonėje pasiteisinęs darbuotojų paieškos būdas yra visą vasarą trunkanti studentų praktika.

Darbinė praktika mažoje įmonėje yra labai lėtas procesas, reikalaujantis pilno įsitraukimo iš įmonės darbuotojų: Joel‘is Ir jo kolegos sugaišta ištįsas dienas ruošdami užduotis kandidantams, atrinkdami įdomiausius CV ir organizuodami gyvus interviu su studentais iš visos šalies, o vėliau globodami, apmokydami ir netgi užimdami juos laisvalaikiu. Be viso to, praktikantai gauna $750 savaitinę stipendiją, nemokamą būstą ir maitinimą, įmonė padengia visas jų kelionės išlaidas bei pasiūlo nemokamų pramogų. Galiausiai, vasaros gale, vienas ar du praktikantai – tie, kas padaro didžiausią įspūdį įmonės darbuotojams – gauna darbo pasiūlymą. Tačiau net jeigu jie sutinka šį pasiūlymą priimti, įmonėje jie pradės darbuotis ne ankščiau nei po metų ar dviejų – tada, kai sėkmingai pabaigs mokslus universitete.

Paklauskite savęs, kokia įmonė gali leisti investuoti tiek laiko, žmogiško dėmesio ir pinigų į naujų kandidatų atranką ir Joel‘is jums nedvejodamas atsakys, ta įmonė, kuri nori įdarbinti geriausius šalies programuotojus. Būtent lėtas, sistemingas ir asmeniškas atrankos procesas ir garantuoja tai, jog įmonėje įsidarbina puikios kompetencijos žmonės harmoningai pritampamtys bendroje komandoje. O suradus būdą kaip prisivilioti geriausius darbuotojus, viskas kita, kaip ir minėjo Džo, savaime sustoja į savo vietas: įmonė gamina puikų produktą, mėgaujasi šaunia reputacija, toliau sėkmingai auga ir “staiga” atsiranda tiek daug laisvo laiko svarbiems dalykams.

***

Blogeris Raimucka visai neseniai pastebėjo įdomią psichologinę tendenciją: “patys visokiais būdais stengdamiesi išvengti darbo, žmonės pradeda toleruoti ir kitus, kurie lygiai taip pat atmestinai atlieka savo veiklą”. Kitaip tariant, meilė greitukams yra užkrečiama! O vaistas nuo šios ligos yra vienas – keisti savo mąstymą. Todėl kitą kartą, kai kas nors jums pasiūlys išspręsti visas jūsų problemas padidindamas minimalią mėnesinę algą ar išrasdamas kokį kitą ‘greitą sprendimą‘, tiesiog pabandykite pažvelgti į visą situaciją iš ilgalaikės perspektyvos. Jūs nustebsite pamatę, kad tai, kas visą gyvenimą atrodė yra sunku, brangu ir nuobodu, staiga taps kur kas lengviau įgyvendinama. Būtent taip ir prasideda kasdieniai stebuklai.