Neseniai teko skaityti apie vieno video operatoriaus darbo dieną; pavadinkime jį Mykolu.  Mykolas juda greitai, o kalba nedaug, nes per dvi valandas turi nufilmuoti 10 edukacinių filmukų apie plaukimą baidarėmis.  Jis sustato tris video kameras ant dirbtinio ežero kranto kažkur Massachusetts’o valstijoje, trumpam nuklysta mintimis į praeitį – į laikus, kai jis dvi savaites praleido slėptuvėje fiksuodamas unikalius kadrus iš andinių kondorų gyvenimo. Tačiau šiandieną jo darbas vyksta visai kitu ritmu: baidarių instruktorius jau spėjo įsitaisyti priešais kameras su savo keturiomis baidarėmis; kas penkias minutes jis ir Mykolas pereina prie naujos temos – “Baziniai įgūdžiai”, “Irklavimo patarimai”, “Kaip supakuoti daiktus”.

Nors Mykolui pavyksta nufilmuoti daugelį epizodų iš pirmo karto, besikeičiantis vėjas ir saulė priverčia iš naujo perfilmuoti keletą intarpų, paskui į kadrą staiga įlindę žvejai priverčia koreguoti planus ir daryti pertrauką filmavime. Todėl vietoje dviejų valandų Mykolas praleidžia ežero pakrantėje visas keturias. Pagaliau jis atlekia į savo biurą, kur greitai sumontuoja filmukus su Final Cut Pro programa. „Paprastai aš išvalau filmą nuo pašalinių garsų – vaikų spygavimo ar vėjo ūžimo,“ – teigia Mykolas,  „bet šį kartą to nedarysiu.“ „Kompanija, kuriai aš darau šiuos filmukus vis tiek to nepastebės, o aš negaliu sau leisti gaišti tiek laiko montavimui, kai už kiekvieną filmuką gaunu vos po $20“ – paaiškina jis.

Kodėl staiga pradėjau kalbėti apie Mykolą? Nes Mykolas yra naujausias technologinės revoliucijos, kurią mes išgyvename, produktas: jis yra skaitmeninis kolūkietis, padienis darbininkas parduodantis savo darbo valandas už grašius skaitmeninėms turinio fermoms. Mykolo darbdavys yra Demand Media kompanija, kurios verslo paslaptis yra sugebėjimas derinti super protingus algoritmus ir super pigius freelancerius pelningo turinio generavimui. Gamybos procesas prasideda nuo to, kad kompanijos serveriai apdoroja keletą terabaitų informacijos gautos iš interneto tiekėjų ir paieškos variklių apie internautų atliekamas paieškas ir identifikuoja šioje duomenų šachtoje populiariausius raktažodžius.

Tuomet specialus algoritmas apskaičiuoja kiek reklamos pirkėjai yra pasiruošę sumokėti už reklamas talpinamas puslapiuose su šiais raktažodžiais. Be to, kompanijos kompiuteriai patikrina kokia yra konkurencija prie konkrečių raktažodžių, juk nėra prasmės užsakinėti straipsnį, kuriam niekad nelemta pakilti aukščiau nei į penktą Google rezultatų puslapį. Remiantis šiais duomenimis, Demand Media algoritmai – nelyg koks Leonidas Brežnevas per TSKP suvažiavimą - ima berti padrikus žodžių junginius “panaudotus mašinos”, “piktos vapsvos”, “drugelis tortas”. Dabar į analizės procesą įsijungia kitas algoritmas žiūrintis į ankščiau rašytus straipsnius bei naujas žodžių poras ir iš jų sudėliojantis darbinę temą straipsniui.

Štai čia pagaliau įsitraukia ir gyvi žmonės – dešimtys atsakingų redaktorių, kurie paima mašinos pasufleruotą temą, pavyzdžiui, “panaudota mašina Dalasas dovanoti” ir paverčia ją žmogui suprantama antrašte, antai, “Kur galima nemokamai atiduoti  panaudotą mašiną Dalaso mieste?” Paruošta antraštė ir už ją siūlomas atlygis, $15, atsiranda vidinėje sistemoje, kur vienas iš 7,000 nuolatinių bendradarbių užsirezervuoja šią temą ir savaitės bėgyje parašo 500 žodžių straipsnį šia tema. Jau parašytas straipsnis toliau keliauja per skaitmeninį kolūkį: labiau patyręs freelanceris jį suredaguoja ($2.50), kiti bendradarbiai sutikrina faktus ($1.00), įvertina filmuko kokybę ($0.25-0.50), parengia subtitrus filmukui ($1-$2) ar randa tinkamą nuotrauką iliustracijai ($1).

Pagaliau sutvarkytas straipsnis yra paruoštas vartojimui ir yra patalpinamas į vieną iš Demand Media portalų (eHow, Livestrong, Cracked, GolfLink, AnswerBag ir t.t.) arba parduodamas media partneriams – žurnalams, laikraščiams ar video svetainėms norinčioms gauti daug pigaus turinio. Štai tada centai už šiuose puslapiuose vykstančius reklamos paspaudimus pagaliau pradeda birėti į skaitmeninio kolūkio kasą. Kad suprastumėte kokio dydžio verslas yra Demand Media, paminėsiu, jog kompanija turi didžiausią YouTube kanalą (170,000 filmukas), vieną iš didžiausių svetainių tinklų (virš 1 milijono straipsnių, 45 portalai) ir pritraukia daugiau lankytojų nei tokie Amerikos žiniasklaidos milžinai kaip ESPN, NBC Universal ir Time Warner kartu sudėjus.

Visas šis lankytojų srautas sugeneruoja nemažas pajamas: 2009 m. įmonė uždirbo virš 200 milijonų dolerių, analitikų vertinimų jos vertė rinkoje siekė virš 1 milijardo dolerių. Jeigu turite Demand Media akcijų, šie skaičiai turėtų nuteikti pakiliai. Tačiau tūkstančiams bendradarbių kasdien plušančių prie algoritmų diktuojamų temų, tie skaičiai neretai kelia pyktį ir neapykantą. Rašydamas tradiciniam žurnalui autorius gali tikėtis gauti po $1 už kiekvieną parašytą žodį, t.y. 1,500 žodžių straipsnis atneš jam $1,500; laikraštyje už tokį patį straipsnį jis gautų $250; bet Demand Media portale toks straipsnis vertas vos $45 arba lygiai 3 centų už kiekvieną parašytą žodį. Štai čia ir atsiskleidžia tikroji skaitmeninio kolūkio prigimtis: jame gali būti naudojamos inovatyviausios technologijos ir dirbti labai išsilavinę žmonės, bet jų uždarbis visada bus skurdus, o sukurti tekstai ir filmukai abejotinos vertės.

Kalbėdamas apie savo turinio fermą Demand Media įkūrėjas Richard Rosenblatt visada akcentuoja tai, jog jo verslas yra naudingas visiems dalyvaujantiems: tradiciniai žiniasklaidos žaidėjai turi galimybę užpildyti savo portalus pigiu turiniu, freelanceriai gauna proga užsidirbti šiek tiek pinigų darydami tai, kas yra tiesiogiai susiję su jų įgūdžiais, viteoj to, kad stovėtų prie griliaus McDonalds‘e, o pati įmonė toliau sėkmingai augina savo SEO ir reklamos pajamas. Tačiau kaip taikliai pastebėjo Vanity Fair žurnalas turinio fermos labiau primena Fight Club pagrindinio veikėjo muilo “bizniuką” nei normalų verslą. Tame filme Tyler’is Durden’as vagia maišus su išsiurbtais riebalais iš plastinės chirurgijos klinikos, gamina iš šių riebalų haute couture’inį muilą ir parduoda ji toms pačioms plastinės chirurgijos klinikos klientėms po $20 už gabaliuką. Rosenblatt’as savo ruožtu ima amputuotus senos žiniasklaidos gabalus, perleidžia juos per savo algoritmų ir pigios darbo jėgos mėsmalę ir parduoda atgal senai žiniasklaidai bei naujiems reklamdaviams.

Kas mane asmeniškai gasdina šiame versle, tai suvokimas, jog Demand Media ir panašių kompanijų (Associated Content, Seed, About.com) dėka internetas, blogai ir socialinė žiniasklaida toliau nepailstamai bukėja. Primityvus straipsniai apie tai “Kaip susirasti draugų naujoje mokykloje?” ar “10 nuostabiausių pliažų, kuriuos turi aplankyti prieš mirtį” tikrai nėra natūralaus žmogiško kūrybingumo atspindis. Veikiau jie yra skausmingo kompromiso, su kuriuo turėjo susitaikyti talentingas, bet darbo neturintis žurnalistas užklydęs į Demand Media puslapį, pasėkmė. Ir kuo didesnis bus Demand Media bendradarbių tinklas, kuo dažniau jie turės susitaikyti su tokiais kompromisais, tuo ilgiau laiko mes visi turėsime praleisti ieškodami kokybiškų įrašų Google paieškoje, tuo sunkiau mums bus pritraukti skaitytojus į kokybiškus blogus, tuo mažiau pinigų kūrybiško turinio kūrėjai galės gauti iš reklamos. Todėl griauname velniop tuos skaitmeninius kolūkius. Tikiuosi DM algoritmai jau įtraukė šią temą į “reikalingų” straipsnių sąrašą.