Jei gerai pamenu, kadaise čia nuskambėjo klausimas “kokią muziką klausote” ? Klausome įvairią - jei jau labai domina statistika tai prašom.

Muzika yra gerai, o gera muzika - dar geriau. Siulau savaitgalį praleisti su gera muzika. Kokia? Štai keletas puikių albumų pasirinkimui:

Mark Knopfler & Emmylou Harris - All The Roadrunning (2006)

Britų roko veteranas (mano supratimu, geriausios 9 dešimtmečio roko grupės Dire Straits lyderis) ir amerikiečiu country dainininkė -turetų būti įdomus duetas……

Albumas įrašinėtas, kurtas ir brandintas gana ilgai ir tai jaučiasi. Jis išbaigtas, vientisas, turi bendrą nuotaiką ir stilių. Pirmą kartą perklausius labiausiai erzino gan aštrokas country “prieskonis” (nemėgstu country), bet reikia pripažint, kad skaidrus Harris sopranas puikiai dera prie tradiciškai prikimusio Knopflerio balso. Klausant daugiau ir tas country prieskonis ištirpo pukiai sukurtoje muzikoje. Visada žavejausi Knopflerio sugebejimu nesikartoti - nežinau nei vienos jo dainos, rifo ar solo kuris butu panašus į kitą. Šitas albumas ne išimtis.

Tituline daina “All the Roadrunning” tikrai tokia, kurią norisi klausyti dar ir dar….

Taip pat išskirčiau “This Is Us” ir “Belle Star”. Bet tai nereiškia, kad kitos dainos - šlamštas. Tai tikrai nėra albumas, skirtas užkariauti chartų viršūnes ar radio stočių eterius. Graži, rami, ne per daug sudėtinga, bet ir ne primityvi muzika. Tai, ko ir buvo galima tikėtis….

Pukus albumas norintiems atsipūst po sunkios dienos……….

Jei tarp skaitančių šitą rašliavą atsirastų nespjaunančių į bliuzą - BŪTINAI rekomenduoju paklausyti

Joe Bonamassa - You And Me (2006)

Nors šis vyrukas atrodo, kaip šešiolikmetis koledžo studentas, alpstantis dėl Green Day, Blink 182 ar panašių pop rokinių grupių, tai yra trisdešimtmetis blues roko genijus. Įsivaizduokit tokį vaizdelį: ant Misisipės krantų, sėdi senas, prasirūkęs negras, virkdo savo senutėlę, nutriušusią gitarą ir gargaliuojančiu balsu, dainuoja apie savo sunkią dalią… Įsivaizdavote? Ir staiga, kažkokiu stebuklingu būdu, jis pašoka, gitara pavirsta naujausiu Fender’iu ir tas senas diedulė pradeda pjaut tokius hard rokinius rifus, kad Ritchie Blackmore’as savo geriausiais metais iš pavydo apsi….
Maždaug tokios fantazijos lenda į galvą klausant šį albumą Viskas nuo lėto, narkotizuojančio bliuzo, iki energija ir “draivu” trykstančių soliakų. Puikus gitaristas - puiki muzika.Jon Lord - Beyond The Notes (2004)

Jon Lord yra vienas geriausių (visuose topuose buna pirmam trejetuke) visų laikų roko klavišininkų. Daugiausiai žinomas iš savo veiklos su Deep Purple ir Whitesnake. Taipogi puikus kompozitorius, parašeę daug garsiu simfoninės ir roko muzikos kurinių (bei labai megstantis šiuos du stilius maišyti).

Po teisybei nelabai žinojau, ko is šito albumo tikėtis - net neįsivaizdavau, kas tai bus per muzika. Ir paaiškint dabar, kas tai per muzika sunku - tai tokia muzika, kurią reikia klausyt atsisėdus i minkštą, patogu fotelį (galima taurę viskio įsipilt ), per kokybišką aparaturą ir nieko netrukdomam. Totalus relaxas. Tai iš esmės simfoninė muzika - didinga, turtinga garsais ir aranžavimu, bet kartu “įpinta” ir tokių garsų, kaip pvz. vandens čiurlenimas, roko instrumentai ar labai įvairūs vokalai.
Teisybę pasakius, nelabai gilinausi ir net nesistengiau išgirst kas ten ir kaip groja - klausiau ir kaifavau. Neisivaizduoju, kam žmonės perka visokius antidepresantus, kai egzistuoja tokia muzika.
Beprotiškai, fantastiškas albumas.

Na, rami muzika yra gerai, bet juk gyvenimas įvairus - muzika taip pat.

IRON MAIDEN - A Matter of Life And Death (2006)

Belaukiant šio albumo vis galvojau - na negi vėl bus tas pats? Kažkaip, kai grupė virš dvidešimt metų varo vieną ir tą patį, tai pradeda atsibost (nesvarbu, kad varo tikrai gerai). Norejosi išgirst nors kažką šiek tiek kitokio……
Bet ironiškiausia tai, kad perklausius albumą man butent ir patiko tai, kad Ironai išliko savimi ir tik siek tiek ir pasikeitė… Nesu metalo žanrų specas, bet man regis šitam albume, yra daug power metal grupėms būdingos nuotaikos (bet ne grojimo stiliaus), o muzika šiek tiek padvelkė kažkuo panašiu i progresive metal. Bet nekyla nė menkiausios abejonės, kad tai Iron Maiden. Jokios Nu-metal, ar kitokių, dabar populiarių stilių įtakos - tik seni heavy metal specai, truputi kitaip pažvelgę į savo muzika.

Ko gero to ir tikejausi (kažkokio gaivaus, naujo vėjelio i legendinį grupės skambesį) - tą ir gavau, todėl albumas man tikrai paliko gerą įspudį.

Negalečiau išskirt praktiškai nei vieno gabalo, bet tai irgi man patiko. Tai tikras albumas - vientisas kūrinys, kurį reikia klausyti visą, kad pajustum nuotaiką kurią grupė norejo perteikti, o ne padrikų dainų rinkinys. Bent aš jame neradau kurinių, kurie galetų pretenduot i hitus, bet visas albumas tikrai geras.
Bruce’o Dickinson’o balsas, aišku, jau nebe toks, kaip pirmuosiuose albumuose, bet šiuo metu dar nematau atlikejo su geresniu heavy metal vokalu (DIO irgi sensta). Tik kai kur, norejosi labiau atidirbtų vokalo partijų, nes pasirodė, kad jos įdainuotos paskubom (turbūt per daug įpratau prie senesnių grupės darbų, kur vokalas nušlifuotas mikrono tikslumu )

Dešimtbalei sistemoj duočiau tvirtą 9.

Motorhead - Kiss Of Death (2006)

Twelve slices of good old-fashioned, foot-stomping, fist-pumping rock ‘n’ roll - geriau nieks nepibūdins šio albumo Niekada nebuvau didelis Motorhead gerbėjas. Kartais, nuotaikai pakelt pasiklausau jų muzikikės, bet labai nesigilinu. Albumas toks, kaip ir galima tikėtis iš speed metal veteranų - greitis ir energija. Nieko labai išsiskiriančio iš ankstesnės grupės kūrybos nėra. Organizuojate balių, norite, kad po baliaus namai stovėtu ten kur ir stovi? Slėpkite šį albumą kuo giliau. Einate į balių ir norite, smagiai pašėlti - būtinai įsimeskite jį į kišenę.
Galų gale pamirškite visus Red Bul ar Battery gėrimus - jei jūs užmigsite beklausydami šio albumo, jūsų nepažadins niekas.
Tai tiek tam kartui - geros jum muzikos ir gero savaitgalio.