Yra 2 dalykai, kurių aš pasiilgstu gyvendamas Lietuvoje. Pirmas yra… aj, gerai, apie šitą nekalbėsiu, bet antras yra geras maistas. Taip, aš supratu, kad mes pagaliau sugebėjome paversti tautinę virtuvę normalia pramonės šaka ir kad prireikus kažkuo užpildyti skrandį, visada galima atrasti kokią kaimiško tipo užeigą, kur būsite greitai, švariai ir (dažniausiai) neįkyriaiĆ‚Ā  aptarnauta(s). Bet ką daryt tiems lietuviams, kurie nori daugiau nei tiesiog 452 cal pietums ar vakarienei? Ką daryt tiems, kurie nori sėdėti ir mėgautis maistu? Mėgautis negirdint kaip oligarchai prie gretimo staliuko ruošiasi privatizuoti dar vieną strateginę įmonę? Mėgautis ir nesibaiminti, kad už šios vakarienės kainą eiliniame Afrikos kaimelyje galima buvo pastatyti pusę ligoninės?

Na bet palikime institucines maitinimo problemas nuošalyje ir pakalbėkime apie patį maistą. Kiek iš jūsų patys ruošiate valgyti? O kiek ruošiate Valgyti? Koks skirtumas tarp ‘valgyti’ ir ‘Valgyti’? Na, pirmu atveju jūs sumetate makaronus į verdanti vandenį, užmetate šmotą žuvies ar mėsos ant petelnios ir atsisėdę skaitote laikraštį, o po 10 min. viską suverčiate į savo lėkštę ir, toliau skaitydami laikraštį, viską pamažu susrebiate. Tuo tarpu ‘Valgio’ ruošimas reiškia, kad jūs pasileidžiate gražios muzikos, užsidedate prijuostę ir pasineriate į procesą galvodami apie tai, kas dera su kuo, kada kokį puodą reikia užkaisti/nuimti, ir mėgaujatės gaminamo maisto vaizdu, kvapu ir struktūra. Prisipažinsiu, aš pats dažniausiai užstringu ‘valgyti’ kategorijoje (na, akivaizdu, virtuvėje su perdegusia lempa kulinarinio šedevro nepadarysi), bet vilčių vieną dieną pereiti prie ‘Valgio’ gaminimo dar turiu.

Būtent minčių apie savo ateities amplua vedamas atradau tokią sąvoką kaip molekulinė gastronomija (via Verslo klasė). Pasirodo, pasaulyje yraĆ‚Ā  šefų, kurie naudoja cheminės analizės metodus (e.g. maisto skaidymas į baltymus, skaidules, peptidus, enzimas ir dar velnias žino kokius junginius) tam, kad surastų naujas skonio, tekstūros, išvaizdos kombinacijas.Ć‚Ā  Patiekalai, kurie gimsta tokių eksperimentų metu puikiai tiktų į mūsų ankstesnį straipsnį apie ateities vizijas. Pavyzdžiui, sraigių košė, miško grybų cappuccino su grybų biscotti, ananasų ir imbiero kebabai, skystas mango ravioli su kokoso puta ir apskrudintais ryžiais, rūkyto kumpio ir kiaušinio skonio ledai, Gin & Tonic želė, avietinis kokainas. Jau susigundėte? Na, žmonių dalinančių patarimus apie tai, kaip tapti profesionaliu molekuliniu virėju, tikrai netrūksta. Todėl dabar belieka sutaisyti lempą virtuvėje, nusipirkti juodą prijuostę ir imtis eksperimentų

O jei labai stengsitės, neabejoju, vieną dieną sugebėsite kurti ir tokius gastronominius stebuklus. Bon apetite ir nepamirškite pasidalinti savo virtuvės paslaptimis su mumis.