Praeitą savaitę mano draugas Mantas eilinį kartą pademonstravo gilią išmintį ir įžvalgą: tuo tarpu, kai visi kiti vilniečiai sukandę dantis kentė ypatingo šlykštumo orus ir tyliai naikino savo nervines ląsteles kilometriniuose kamščiuose, jis dalyvavo mokymuose saulėtoje Tenerifėje ir rašinėjo man sms’us apie tai, kaip svarbu gyvenime yra dirbti darbą, kuris tau patinka. Maždaug, susirask savo pašaukimą, o viskas kita (įskaitant pinigus ir šlovę) ateis savaime. Na, manęs įtikinėti tokios filosofijos teisingumu nereikia, nes jau daugiau nei metus laiko aš būtent tai ir darau. Tačiau jeigu jūs vis dar manote, kad kelias į sėkmę ir laimę eina per TVM koridorius ir nuobodų darbą kontoroje, kurioje visi vaikšto apsirengę kaip pingvinai, štai pamokanti istorija iš už Atlanto.

New York Times rašo apie 25 m. kanadietį Sean’ą Aiken’ą, sugalvojusį nuostabų būdą surasti širdžiai mielą darbą. “Viskas prasidėjo vienos vakarienės metu, praėjus keliems mėnesiams po to, kai p. Aiken’as baigė savo verslo administravimo studijas Capilano College Šaurės Vancouver’yje [Kanadoje]. Sūnus pasakojo savo tėvui (kuris 30 metų pradirbo buhalteriu Aiken’ų šeimos gimtame miestelyje Port Moody) apie tai, kad jis norėjo susirasti darbą, kuriam jaustų aistrą. “Mano tėvas pažiūrėjo į mane,Ć¢ā‚¬Ā¯ prisimena p.Aiken ‘as, “ir atsakė, ‘Man jau 60 metų ir aš vis dar ieškau to, kas galėtų manyje įžiebti aistrą, be tavo motinos.’Ć¢ā‚¬Ā¯ Paveiktas šitos minties, p.Aiken’as sugalvojo planą - per metus išbandyti 52 darbus, o savo paieškas įamžinti svetainėje oneweekjob.com. Jis neims pinigų už savo darbą, bet paragins savo “darbdavius” paaukoti pinigus labdarai.”

Sean’as pradėjo savo eksperimentą savaitę laiko dirbdamas šuolių su virve instruktoriumi Whistler miestelyje Kanadoje, o tada pamažu pradėjo keisti miestus ir profesijas - tinklinio treneris, žurnalistas, gėlių pardavėjas, jogos instruktorius, rinkodaros specialistas, rėmintojas, pardavėjas, biržos brokeris, parazitų naikintojas… kuo daugiau profesijų, tuo įdomesnis darėsi visas projektas. Netrukus prie Sean’o prisijungė jo draugužis Ian MacKenzie, kuris pradėjo filmuoti Sean’o nuotykius ir ruošti žiauriai įtraukiančius ir linksmus 5-6 minučių klipus internetui. Šiandieną Sean Aiken’as pradėjo 36 savaitę, kai jis dirba fotografu Manhetene, Nujorke. Na, čia jau solidus darbas, prasitarus apie kurį galima būtų susišaudyti pusės Vilniaus merginų telefonus Tačiau paklaustas kas jam iki šiol įsiminė labiausiai, Sean’as sako, kad “dirbti karvių fermoje buvo krūta.” “Reikėjo melžti karves, šerti karves, grėbti mėšlą. Man tai labai patiko.Ć¢ā‚¬Ā¯

Vyresni žmonės ir lietuviai turbūt vadins Sean’o elgesį vaikišku žaidimu. Jis pats, iš dalies, su tuo sutinka: “mano karta dažnai apibūdinama kaip “Pyterio Peno karta,Ć¢ā‚¬Ā¯ “suaugliai (adultescents),Ć¢ā‚¬Ā¯ “vaikaugusieji (kidults),Ć¢ā‚¬Ā¯ nes mes neskubame pereiti į suaugusį gyvenimą kaip ankstesnės kartos; mums ilgiau užtrunka pabaigti universitetą, susituokti, išsikelti iš namų, sukurti šeimą ir tapti darbo rinkos dalimi.” Tačiau, mano galva, šitas ‘infantiliškas’ eksperimentas yra idėja verta visokeriopos pagarbos ir plačios imitacijos. Per 36 savaites Sean’as spėjo surinkti $14,281.60 labdarai, tapo visuotiniu žiniasklaidos numylėtiniu ir įkvėpė tūkstančius žmonių ieškoti darbo, kuris juose įžiebtų aistrą. Tačiau bene svarbiausia, kad jis pasiekė visus šiuos tikslus užsiimdamas tuom, kas jam yra mieliausia - keliaudamas, kaitaliodamas darbus ir bendraudamas su žmonėmis. O kiek lietuvių galėtų pasigirti panašiais pasiekimais?