Užduosiu jums paprastą klausimą - kiek laiko egzistuoja YouTube? Man atrodo, kad ši svetainė egzistuoja visą mano sąmoningą gyvenimą ir tik atkapstęs Wikipedia straipsnį surandu, jog YouTube netrukus švęs savo 3-jų metų gimtadenį. Trys metukai, atrodytų, toks niekingai trumpas laiko tarpas, o kiek visko pasikeitė. Pats svarbiausias pokytis yra tai, kad šiandieną internetinės video svetainės jau nieko nestebina - jos yra įprastas produktas (commodity), infrastruktūrinis elementas be kurio neįsivaizduojamas pats internetas. O ryšium su tuo video-svetainių kūrėjai susiduria su nauja problema - kaip uždirbti pinigus aršios konkurencijos ir krentančių maržų akivaizdoje. Tikrai, kaip?

Atrodo, atėjo laikas prisiminti, kad “turinys yra valdovas” ir bandyti save diferencijuoti siūlant lankytojams ne ‘nuogą’ video-svetainę, kurią jie patys turėtų užpildyti, o įdomų turinį. Kaip rašo Venture Beat, investuotojai (venture capitalists) vis aktyviau palaiko Hollywood’o režisierius ir prodiuserius norinčius kurti savo produkciją nedidelėse studijose. Aišku, daugelis tokių susivienijimų tikisi uždirbti pinigus tradiciniais būdais - rodydami savo filmus kinoteatruose ir leisdami DVD - bet kūrybinės produkcijos rodymas per nuosavą video-svetainę tampa puikia proga nugvelbti dalį tradicinės reklamos rinkos bei sukurti išankstinį ažiotažą žiūrovų tarpe.

Be to, ‘naujasis’ Hollywood’as siekia uždirbti pelną efektyviai panaudodamas savo kapitalą: kol didžiosios studijos leidžia šimtamilijoninius biudžetus specialiems efektams ir superžvaigždėms, pastarieji prodsiuseriai siekia kurti filmus, kurių savikaina neviršytų $10 milijonų. Todėl sėkmės atveju jų finansiniai rodikliai maloniai kutena investuotojų pinigines: pavyzdžiui, filmas apie nėščią nepilnametę - Juno - kainavo $7.5 milijonus, o kinoteatruose uždirbo virš $100 milijonų.

Pora įdomesnių pavyzdžių:

Blowtorch Entertainment. Videosvetainės autoriai planuoja kasmet sukurti po 6 pilnametražius filmus. Svetainės lankytojai gali siūlyti ir balsuoti už filmų scenarijus, aktorius, scenografiją ir kitus dalykus. Panorėję taip pat galite dalyvauti įvairose konkursuose (trumpametražių, profesionalių filmukų) arba šiaip patalpinti savo videoklipą svetainėje. Blowtorch rūpinsis filmų reklama ir distribuciją kinoetaruose ir DVD nuomos ir pardavimo punktuose, o taip pat pasiūlys bendraautoriams dalį uždirbtų pinigų. (Daugiau info čia)

Funny or Die. Videosvetainė skirta juokingiems filmukams. Nors filmukus gali talpinti bet kas, nejuokingi filmukai išmetami “į rūsį”. Apskritai, svetainė tapo plačiai žinoma dėl to, kad jos autoriai William’as Ferrell’as (Talladega mights, Wedding crashers, Starsky & Hutch) ir režisierius Adam McKay (Anchorman: The Legend of Ron Burgundy) sugėbėjo - pirma, įtikinti Silicio slėnio investuotojus tokio projekto tikslingumu ir, antra, sukurti daug juokingų filmukų. Pavyzdžiui, filmukas apie 3 m. mergaitę reikalaujančią pinigų iš nuomininko tapo vienu žiūrimiausių interneto filmukų ever. (Daugiau info čia)

My Damn Channel. Buvęs MTV, VH1 ir CBS direktorius Rob’as Barnett’as sukūrė videosvetainę, kurios turinį kuria išskirtinai profesionalai. Turinys yra transliuojamas per MyDamnChannel ir kitas svetaines (įskaitant ir YouTube), autoriai gauna fiksuotą dalį reklamos pajamų. ‘Mano sumautas kanalas’ giriasi, kad sugėbėjo pritraukti nemažai profesionalų: Harry Shearer (Simpsonai), Don Was (The Rolling Stones, Bob Dylan prodiuseris), David Wain (Wet Hot American Summer, The Ten) ir Andy Milonakis (The Andy Milonakis Show). (Daugiau info čia)

O kas gi tuo klausimu vyksta Lietuvoje? Atrodo, kad nieko ypatingo. Yra turinys (koks jis lėkštas bebūtų). Yra videosvetainės (net dvi). Tačiau bandymų perkelti profesionalų sukurtą videoprodukciją į lietuvišką internetą neaptikta. Arūnas Valinskas, išmestas iš LNK, ir tas neskuba susikurti YouTube kanalo. O įdomu kodėl? Juk tokios masinio vartojimo laidos kaip TV Gelbėtojai ar nesuskaičiuojami realybės šou puikiai žūrėtųsi internetiniame formate ir leistų prodiuserių kompanijoms pritraukti dar keliasdešimt tūkstančių žiūrovų (bei papildomų pajamų už jiems rodomą reklamą). Eilinė lietuviška anomalija? Alergija internetui? Nenoras dalintis pajamomis su videosvetainėmis? Atrodo, kad kol kas lietuviai randa daug priežasčių pasakyti ‘ne’ - internetui (ir pinigams).