Economist’as yra labai įtakingas žurnalas. Ne todėl, kad jis rašo apie ekonomiką, kuri, pasak marksistų, valdo mūsų gyvenimus. Ir ne todėl, kad ji skaito virš milijono skaitytojų, turinčių aukštesnes pajamas ir platesnes pažiūras nei statistinis pasaulio gyventojas. Anaiptol. Man asmeniškai Economist’as yra įtakingas žurnalas todėl, kad jis rašo, diskutuoja ir mąsto apie tai, kurios idėjos ir žmonės sąlygos rytojaus pasaulį ir kaip jie tai darys. Prisimenu, pirmą kartą susižavėjau blogais ir kitais skaitmeniniais gardumynais lygiai prieš du metus, perskaitęs šitą tyrimą. Galima beveik teigti, kad ano tyrimo bendra-autorius, San-Francisco gyvenantis žurnalistas Andreas Kluth, tapo Kaobanga.com blogo krikštatėviu
Praėjus dviems metams vėl miniu Andreas Kluth, nes prieš savaitę išspausdintas jo specialus tyrimas taip pat meistriškai ir įdomiai kalba apie skaitmeninius klajoklius (digital nomads) ir tai, kaip jų gyvenimo būdas pamažu keičia visų likusių gyvenimus. Nepatyrusiu žvilgsniu sunku identifikuoti skaitmeninius klajoklius minioje: juk jų skiriamasis bruožas - ne turbanas, kupranugaris ir ilga barzda, o švarko kišenėje gulinti iPhone’as, Blackberry ar rankoje nešamas nešiojamas kompiuteris. Tegu nukeliautų kilometrų skaičius jūsų taip pat nesuklaidina: kasmetinės atostogos Ispanijos kurortuose yra ne šiuolaikinių klajoklių, o vakarykščių pleibojų ir fyfų prerogatyva. Skaitmeniniai klajokliai keliauja hyper-erdvėje: jų išskirtinumas tame, kad jie yra nuolatos pasiekiami - jie visada yra online.

Kaip nuolatinis buvimas online gali pakeisti pasaulį offline? Giliau, nei maniau. Tiesiog pacituosiu porą pavyzdžių, kurie patraukė mano dėmesį:

Virtualūs biurai: “Sun Microsystems kompanijoje daugiau nei pusė darbuotojų dabar jau yra oficialūs klajokliai, priklausantys programai pavadintai “atviras darbasĆ¢ā‚¬Ā¯, pagal kurią jie neturi nuosavo stalo, o dirba nuo bet kurio laisvo stalo (kas vadinama “darbu ant karštastaliųĆ¢ā‚¬Ā¯ - angl. hotdesking), arba apskritai nesirodo biure. [Kompanijos generalinis direktorius Jonathan] Schwartz pats rodo pavyzdį. Jis paprastai nešiojasi tik savo BlackBerry ir dirba, bet kur “kur yra wi-fi prieiga”. <…> Daugelis jo susitikimų įvyksta per Skype’ą arba jis susitinka su žmonėmis gyvai kavinėse. “Laikas suteikia struktūra, o vieta jau pati savim pasirūpina,” teigia jis. Dabar jis planuoja visiškai atsisakyti savo materialaus biuro; Sun kompanijos vyriausias teisininkas tai jau padarė anksčiau.”

Klajoklių architektūra: Vienas naujausių Massachusets Institute of Technology (MIT) pastatų, Stata centras, buvo suprojektuotas labai įžymaus architekto Frank Gehry. “Visas pastatas buvo sumanytas atsižvelgiant į šiuolaikinių studentų ir dėstytojų klajoklišką gyvenimo būdą. Tai geriausiai atspindi pastato ’studentų gatvė’, vidinis koridorius, kuris sukasi ir vingiuoja per visą statinį ir yra atviras lankytojams 24 valandas per dieną. Jame pribarstyta užkaborių ir nišų. Kavinės ir lounge’ai kaitaliojasi su darbo stalais ir baltom lentom rašymui, ir visur yra nemokamas wi-fi. Studentai, dėstytojai ir lankytojai kala klausimus egzams, flirtuoja, snaudžia, plepa per messengerį, rašo darbus, skaito ir diskutuoja. Nei viena studentų gatvės dalis nėra specialiai pritaikyta kažkuriai iš šių veiklų. Vietoj to, kiekviena jos dalis gali akimirksniu tapti seminaro, užkandžio ar romantinio susitikimo vieta.”

Pilietinė visuomenė: “mobiliosios technologijos stipriai įtakoja sveikatos apsaugą, ypač neturtingose šalyse. Pietų Afrikoje žmonės gali išsiųsti sms su savo vietovės pavadinimu nurodytu numeriu ir gauti atsakymą apie tai, kur yra artimiausia klinika atliekanti ŽIV testus. HealthyToys.org buvo įkurta tėvų grupės kart su dviem amerikiečių organizacijomis, ji leidžia susirūpinusiems tėvams atsiųsti žaislo, kuri jie ketina pirkti parduotuvėje, pavadinimą ir netrukus gauna atsakymą informaciją apie šviną ar kitus toksinus, kurie gali būti jame. Tokie pavyzdžiai skatina galvoti, kad netrukus mobiliosios technologijos gali vaidinti didesnį vaidmenį aptinkant, pažymint ir reaguojant į epidemijas. Didelė dalis informacijos apie neseną poliomielito epidemijos protrūkį Kenijoje tapo prieinamą, nes medikai naudojo rankinius įrenginius tam, kad surinktų informaciją, kuri ankščiau buvo užrašome ant popieriaus.”

Jeigu jums įdomiau stebėti konkrečius gyvenimus, nei skaityti abstrakčius spėjimus, tyrimo paraštėse taip pat galite rasti foto reportažą apie savaitę iš Jan Chipchase klajokliško gyvenimo Tokijuje ir Seattle. (Jan Chipchase yra antropologas dirbantis Nokia ir tiriantis vartotojų elgesį). O čia rasite blogą rašomą pagyvenusios poros, kuri nusprendė gyventi be namų, tiesiog keliaujant iš vieno prabangaus viešbučio į kitą. Mane gi, eilinį kartą kamuoja gana logiškas klausimas - o kaip yra Lietuvoje? Kokie klajokliai bastosi mūsų gatvėmis? Žinau, kad turime nemažai ekonominių klajoklių nuolatos zujančių tarp Vilniaus ir Kauno ar Karmėlavos ir Dublino. Turime kažkiek vertybinių klajoklių, paprastai sėdinčių kokioje valstybinėje įstaigoje įsikūrusioje šalia Gedimino pr. ir vis klajojančio nuo rytų prie vakarų Tačiau ar turime skaitmeninių klajoklių? Ir ar turime jų tiek, kad tai taptų gyvenimo būdu?

Pataupysiu savo atsakymą komentarams, nes pirma noriu išgirsti, ką apie tai manote jūs.