Prieš porą savaičių žiūrėjau pagrindinį pranešimą iš Google IO konferencijos, tada toptelėjo mintis, jog didžiausia Indijos IT kompanija yra toli gražu ne Tata, Infosys ar Wipro, o tas pats… Google. Jūs pažiūrėkite kiek indiškų vardų yra tarp aukščiausių paieškos giganto direktorių: Vic Gundrota, Sundar Pichai, Sridhar Ramaswamy, Sridhar Ramaswamy, Sanjay Kapoor, Amit Singh. Jų ten tiek, kad Googleplexe matyt būtų galima atidaryti little India rajoną. Nors, geriau pagalvojus, tą rajoną galima būtų pavadinti Lomonosov town, nes vos ne kiekvienas iš paminėtų indų yra mažas genijus su ilgu mokslinių straipsnių sąrašu …

Straipsnio tęsinys. Skaitykite pirmą dalį.
Na pakaks jau vardyti Twitterio blogybes, manau, kad atėjo laikas pakalbėti apie tai, kuom šis socialinis tinklas yra naudingas įmonėms ir kodėl įprastas korporatyvinis blogas ar Facebook‘o puslapis nesugebės jo pakeisti.
Visų pirma, Twitter‘io čiulbesiai pasižymi ta įdomia savybe būti adresuoti visam pasauliui ir konkrečiam žmogui, kas reiškia, kad žmonės pažįsta jūs ne per sausus pranešimus spaudai ir suredaguotas kalbas, o per jūsų spontanišką bendravimą, per tai kaip greitai jūs reaguojate į savo pašnekovus ir kiek nuoširdžiai jūs stengiatės pagelbėti klientams besikreipiantiems į jus internetu. Tokios kompanijos …

Natalie Portman yra nepaprasta moteris. Iki šiol vis girdėdavau aplinkinius sakant tai, o dabar jau ir pats sakau. Natalie biografijoje pilna intriguojančių faktų: gimusi Izraelyje, augusi pasiturinčioje šeimoje, būdama 8 ji tapo vegetare, būdama 12 nusifilmavo savo pirmame filme, o sulaukusi 21 gavo Harvardo diplomą. Tačiau jei kalbėti apie Natalie Portman aktorinius sugebėjimus, tai nežiūrint į tai, kad ji nusifilmavo kokiame tuzine filmų ir kad bent pusę tų filmų aš mačiau, ypatingo mano nuolankumo ji nepelnė. Na, iki šio ryto… kai aš pamačiau dviejų su puse minučių trukmės filmuką su …

Su sąlyga, kad namie pagaliau atsirado internetas nusprendžiau parašyt į blogą. Tik šįkart mano įrašas yra skirtas ne progresyviam jaunimui, namudiniams geek‘ams, Vilniaus gatvės hipsteriams ar verslaujantiems dvidešimtmečiams, o rinkos segmentui, kurį kultūringi marketingo specialistai vadina premium auditorija, o lengvai apgirtę žurnalistai – diedais ir barakudomis. Kadangi verslo susitikimuose su šia tiksline auditorija vis tenka išgirsti užtikrintu tonu dėstomą nuomonę, kad „internetinis blogas mums nafik nereikalingas,“ pabandysiu argumentuoti kodėl taip nėra. Be to, žinodamas, kad tikras diedas vertina konkretumą ir apčiuopiamą finansinę naudą, savo įraše pabandysiu apsieiti be tarptautinių žodžių, …