Nuostabus filmukas jūsų pietų pertraukai. Taip nuoširdžiai juokiausi jį pamatęs:

Tačiau filmukas įdomus ne vien tik tuo, kad jis juokingas. Dar įdomiau buvo matyti, kad jį sukūrė Transport for London. Įsivaizduojate kaip pažengusi yra ši organizacija - jie rūpinasi ne tik savo tvarkaraščiais ir traukiniais, bet taip pat dviratininkais ir praeiviais Londono gatvėse! O ar mes galėtume sulaukti kažko panašaus iš Vilniaus Transporto? Vargu bau. Be to, ar jūs pastebėjote, kad filmukas yra susuktas kaip viralas (viral video) - reiškia Transport for London neapsiriboja įprastais žiniasklaidos kanalais, o ieško naujų būdų …

Paklausti, kaip jie įsivaizduoja savo ateitį, žmonės neretai susigalvoja daug paikių dalykų: atseit, juodus darbus už mane dirbs robotai, kokainas bus parduodamas vaistinėse, nutukimo genas bus apskritai eliminuotas, o dantys bus auginami garsų terapijos pagalba, klimatas bus reguliuojamas savivaldybių, turistai važiuos atostogauti į Mėnulį ir taip toliau. Labai retai kada po tokio klausimos sulauksi nuogąstavimų, kad galbūt viskas bus žymiai blogiau nei iki šiol. Žmonėms atrodo, kad globalinis atšilimas, nusikalstamumas, demografinės katastrofos, ir pašlijusi ekonomika savaime išnyks kažkur pakeliui į ateitį. O gal neišnyks? Gal tai, kas jums atrodo akivaizdu …

Man patinka žmonės jaučiantis aistrą savo darbui. Todėl apie SMITH žurnalą skaičiau pamiršęs savo žalią arbatą ir visus suplanuotus vizitus. Prieš kurį laiką, šio žurnalo įkūrėjai - Larry Smith ir Tim Barkow - paskelbė konkursą savo skaitytojams: ar jūs galite nupasakoti savo gyvenimo istoriją šešiuose žodžiuose? Gali, dar ir kaip gali. Todėl po keleto mėnesių, Larry ir Timas atrinko 832 nano-biografijas ir sudėjo jas į knygą “Ne visai tai, ką planavau: žymių ir nežinomų rašytojų šešių žodžių memuarai” (Not Quite What I Was Planning: Six-Words Memoirs by Writers Famous …

Žmonės (įskaitant mane) kartais praranda tiek laiko ieškodami įkvėpimo šaltinio. Sėdi, mąsto, varto žurnalus, naršo po blogus, konsultuojasi su išmintingesniais kolegomis, o įkvėpimo kaip nėra taip nėra… Gniuždantis jausmas, tiesa? Anglakalbiai netgi sugalvojo terminą šiai aklavietei nusakyti - ‘writer’s block’. Tačiau žymiai įdomiau būtų sužinoti ne apie ta, kaip tokia būsena vadinasi, bet kaip ją įveikti. O įveikti ją įmanoma. Štai vienas labai paprastas būdas, kuris pelnė iliustratorei Linzie Hunter visuotinius susižavėjimo šūksnius. Vietoj to, kad trintų kasdienius brukalus (spam’ą), ji ėmėsi kurti žavias spalvotas iliustracijas su šūkiais …

Apie Lietuvos knygynų skurdą ir lėkštumą galėčiau kalbėti ilgai ir nuobodžiai. Tačiau, kadangi šiame gyvenime mane labiau domina teigiami dalykai, paliksiu šią temą kitiems blogeriams.Ć‚Ā  O teigiamas dalykas yra tai, kad Marijos žemėje vis dar atsiranda gerųjų knygnešių, kurie sutinka paaukoti brangius bagažo kilogramus tam, kad parvežtų į Lietuvą pundelį įdomių knygų iš už Atlanto. (Laura - ačiū, ačiū, ačiū). Tad dabar skaitau Daniel Lyons’o knygą “Opcionai: slaptas Steve Jobs’o gyvenimas (parodija)” (Options: The Secret Life of Steve Jobs). Labai linksma knyga, kurioje susipynė gandai, faktai, politika, verslas, ironija ir …

Aš maniau, kad tokie dalykai atistinka tik kitiems žmonėms. Bet pagaliau ir man nusišypsojo laimė

 
Noriu daugiau tokių sąskaitų - iš Bitės, Omnitelio, TEO, Vilniaus vandenų…

Manau, kad palikti jus be kokio filmuko savaitgaliui būtų blogo blog’inimo ženklas, todėl iškasiau vieno pažįstamo atsiųstą nuorodą apie tai, kaip japonai mokosi anglų kalbos. Hm, kalbant apie keistus dalykus… Jūs manėte, kad ateivis Muzzy kadaise mus mokinęs anglų kalbos buvo keistas? Liakukitės, jis buvo visai mielas. Ką sakote? Sister Barbara freaked you out? Čia jau arčiau tiesos, bet jos keistumas buvo toks gana buitiškas ir iš esmės susivesdavo į tai, kad prieš kamerą ji elgdavosi taip tartum anglų kalbos mokintų beždžionėles Kauno zoologijos sode. Laaaaabai lėėėėėėėtai ir laaaaaaabaai aiiiiiišškiai. …

Aš kartais tyliai pagalvoju, ar 80-ieji tikrai buvo tokie juokingai kičiniai laikai, ar tiesiog aš pernelyg kritiškai vertinu tą laikotarpį? Nes man atrodo, kad kokiasi 60-aisiais žmonės labai smagiai gyveno: seksualinė revoliucija, politinės demonstracijos, eksperimentai su LSD, kelionės po Indija, psichodelinė muzika, studentų protestai, prancūzų naujoji banga kine, kliošinės kelnės ir kiti nuostabūs dalykai.
Paskui buvo 70-ieji. Socialinius protestus pakeitė diskotekos su boogie muzika, swingerių vakarėliai, hipių vietas demonstracijų priekyje užėmė feministės, gėjai ir gamtosaugininkai, ekonomika pamažu ritosi šuniui ant uodegos, kietas kinas buvo daromas Italijoje, Švedijoje ir Vokietijoje, atsirado Atari …

Vienas mano kolega kažkada pasidalino įspūdžiais iš darbo interviu su būsimais projektų vadovais. Anot jo, iš 20 žmonių, su kuriais teko bendrauti, tik 2 kandidatai sugebėjo pateikti rišlų atsakymą į klausimą “kodėl tiek daug IT projektų viršyja biudžetą ir vykdymo terminus?”. Praėjo savaitė laiko ir aš vėl susiduriau su šituo klausimu, bet šįkart atsakymo į jį ieškojo ne pasimetę vadybos studentai, o biržos prekiautojas / filosofas Nassim Nicholas Taleb (NNT). Jis parašė tokią gražią knygą juodais, kietais viršeliais ir elegantišku pavadinimu “Juoda gulbė” (The Black Swan).
NNT žodyne ‘juoda gulbė‘ reiškia …

Šiandieną vakare atsivertęs Reuters biržos naujienas eilinį kartą supratau, kad laimingo gyvenimo paslaptis yra deklaruoti meilę ne vien tik žodžiais, bet ir veiksmais. Štai, pažiūrėkite į mane. Aš savo meilę Apple viešai deklaruoju jau porą gerų metų, bet Apple akcijų iki šiol neturiu. O veltui. Nes jeigu 2007 sausį bučiau į jas investavęs $100, šiandieną turėčiau $184. O suinvestuočiau $1,000, turėčiau $1,840, na ir taip toliau. Alas, nesuinvestavau, apsiribojau tik gražiomis kalbomis. Todėl dabar vis dar esu priverstas kasdien eiti į darbą.
Tačiau būdamas žingeidus žmogus aš mokausi iš savo klaidų. …