Šiandieną nieko rimto nerašysiu, nors kaip tyčia galvoja sukasi mintys apie keletą įdomių temų, kuriomis norėčiau su jumis pasidalinti. Šiandieną tiesiog noriu pristatyti gražią dainą apie piktą vaikiną su pistoletu, kurią atlieka grupė humanistiniu pavadinimu Foster the People. Vienas iš klausytojų brūkštelėjo štai tokią recenziją: “Jeigu jums kada nors yra tekę gauti didelę sumą pinigų prieš mylintis su manekene jaučiant MDMA poveikį ir žiūrint į dvigubą vaivorykštę, galbūt jūs suprasite kaip aš jaučiuosi klausydamas šios dainos.”

Mano galva, gana tiksli recenzija

Būti snobu Lietuvoje ne visada yra lengva. Nuo žagrės pakilę, iš sovietinės mokyklos suolo išvirtę piliečiai ir jiems pataikaujantys komentatoriai, prodiuseriai ir politikieriai niekada nepraleis progos paburnoti ant konceptualaus meno, molekulinės virtuvės, postmodernios architektūros, ironiškų knygų ar socialinių eksperimentų su miesto gyventojais. Tačiau vienas dalykas dėl kurio lietuviškam snobui nereikia jaudintis tai, kad koks puskurtis dainorėlis dalyvaujantis pa-pimp-intame realybės šou paims ir išprievartaus širdžiai mielą dainą savo prastu dainavimu ar stačiokiška aranžuote. Nes kaip pasakytų tas pats realybės šou prodiuseris privačiame pokalbyje, visi tie kultiniai Depeche Mode, Radiohead’ai, Billie Holiday, Metallica, …

Pirmadienio nakties ieškojimai kartais pateikia nuostabių perliukų. Štai paimkime pavyzdžiui simfoninio orkestro dirigentus. Atrodytų, šie žmonės savo gyvenime užsiima tik tuo, kad įnirtingai mosikuoja lazdele ir nurodinėja kitiems muzikantams ką daryti. Tačiau aplinkiniai į juos žiūri su tokia pagarba ir nuolankumu, kokio pavydėtų net aršiausias kelių eismo policininkas. Mane asmeniškai dirigentų darbe visą laiką intrigavo kitas dalykas: kaip orkestras sugeba įžvelgti prasmę chaotiškuose dirigento gestuose? Ir kaip vienas žmogus su lazdele gali staiga kilstelti visą orkestrą į naujas profesines aukštumas? Kodėl muzikantai, puikiai išmanantys savo specialybę, natas bei instrumentus, tik …

Plazminiai televizoriai, antikiniai kilimai, porno filmų nuoma, vandens kanalo valymas, ančių namelis, prabangūs baldai ir prasimanytos paskolos - tai yra keletas iš įdomesnių britų parlamentarų išlaidų, sukėlusių didžiulę pasipiktinimo bangą Didžiojoje Britanijoje. Tačiau man asmeniškai kur kas įdomiau buvo išgirsti apie tai, kaip įsiplieskė šis skandalas. Pasirodo, kažkoks apsukrus veikėjas nusikopijavo visą terabaitą duomenų iš Parlamento kanceliarijos: iš viso apie 2 milijonus finansinių išklotinių, sąskaitų ir čekių, kuriuos per 4 metus pateikė politikai. Po nesėkmingų bandymų parduoti duomenis keliems laikraščiams, kanceliarijos ‘kurmis’ pagaliau prastumė juos už nenustatytą sumą (spėjama, kad …

Straipsnis iš balandžio mėnesio Miesto IQ žurnalo.
***
Daugelio žmonių vaizduotėje ekonomika yra sausas mokslas pilnas tarptautinių terminų ir neaiškių grafikų. Netgi kasdienė ekonomika, kurios dėsniai nulemia mūsų atlyginimo dydį, naujo būsto kainą ir bedarbių skaičių šalyje, daugeliui žmonių yra tokia neaiški sritis, kad jie žymiai mieliau patiki prietarais ir subjektyviais paaiškinimais nei ekonominių rodiklių suvestinėmis. Iš tikrųjų ekonomikos poveikis žmonių gyvenimui yra kur kas gilesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio ir jis susiveda ne vien tik į pinigų skaičių žmogaus piniginėje. Todėl šiame straipsnyje pasižiūrėsime į ekonominio nuosmukio kamuojamus Vakarus  …

Atsiprašau, kad kartojuos, bet negalėjau nepareklamuoti dar vieno mažo biudžeto/ lakios fantazijos muzikinio klipo, kurį atradau šiandieną. Vienas pašaipus kritikas pažymėjo, kad Oren Lavie kuria tokias dainas, kurių klausydamasi Norah Jones murkia iš džiaugsmo. Tačiau murkia ne tik Norah Jones, murkiu ir aš, nes mano ausiai toks tekstas skamba gražiai: “ir ji kovoja už savo gyvybę / įeidama į parduotuvę / sumoka už duoną / mintimi, kurią pagavo / už virvutės”. Romantiška ir kartu taip savalaikiška, o jeigu dar pridėsime šį filmuką, tai gausime tobulą indie videoklipą.

Nors filmuko stilius kažkuo …

Vienas dalykas, kuris mane tikrai džiugina pastaraisiais metais, yra lietuviški videoklipai. Kasmet jie darosi vis įdomesni. Dar pastebėjau, kad jose dažnai šoka Gytis Ivanauskas ir kas svarbiausia gerai šoka. Aišku, dabar atėjus nuosmukiui, visi prodiuseriai vėl pradės verkšlenti, kad geriems klipams pinigų nėra, paskui, kad Gytis išvažiavo į Ameriką. Todėl įmetu į blogą naują Friendly Fires darbą susuktą su minimaliu biudžetu, bet genialia idėja. Prodiuseriai, žiūrėkite!

Viskas ko reikėjo, tai poros juodų triko, keleto ventiliatorių ir poros milijonų penoplasto burbuliukų. Vienintelis tokios kūrybos trukumas, anot pačių muzikantų, buvo tai, kad paskui …

Skaičiai, skaičiai, skaičiai. Gyvenimas kažkaip netikėtai pasiekė tokį tašką, kai skaičiai atrodo pasako viską: svaras 3,91 Lt? Jėga, važiuojame į Londoną. OMX Vilnius -5 %? Aš ką tik praradau dar 50 Lt. Naujas individualios veiklos mokesčių tarifas 48%? Kada mes ten protestuojame prie Seimo? Nors pastarieji pavyzdžiai manęs anaiptol nedžiugina, turiu pripažinti, kad bendrai paėmus mane su skaičiais sieja sveikas profesinis ryšis, mat iki visai neseno laiko aš juos pardavinėjau verslo bendruomenei. Tiksliau, pardavinėjau verslo analitikos sprendimus, kurie leisdavo paimti nuobodžius, pilkus, niekam neįdomius skaičius ir paversti juos margaspalviais skydeliais, …

Sunku patikėti, kad šiais laikais gali atsirasti žmogus, kuris galėtų nurungti iTunes savo muzikine kolekcija ir pop-muzikos žiniomis. Sunku, bet teks patikėti, nes to žmogaus vardas yra Paul Mawhinney ir į muzikos istoriją jis pateks dėl savo sukauptos muzikinės kolekcijos, kurioje yra virš 6 milijonų dainų surinktų per 60 jo gyvenimo metų. Žemiau, trumpas filmukas apie šią neįtikėtiną kolekciją.

Kiek žmoguje turi būti atsidavimo, kad jis sugebėtų sukaupti tokia kolekcija? Nors ne, čia veikiau yra pamišimas nei ‘atsidavimas’. Pamišimas, kuris aplinkiniuose sukelia šventą pagarbą. Ir tuo pačiu, klausant Paulo Mawhinney monologo, …

Paprastai žmonės mano, kad gyvenimas be nuodėmės yra palaimingas ir idiliškas. Tačiau aš jums pasakysiu, kad gyvenimas be nuodėmės būtų visiška bezkulturščyna, nes beveik visas mano kultūrinis gyvenimas šiomis dienomis sukosi aplink nuodėmes ir jas apdainuojančius aktorius, režisierius bei muzikantus.
Na, prasidėjo viskas nekaltai - nuo filmo apie 12 metų berniuką slapčia nuo savo nuolatos besimeldžiančios motinos filmuojantį kovinį filmą. Šiaip „Rembo sūnus“ (Son of Rambow) yra labai teigiamas filmas, į kurį galėtų drąsiai traukti netgi labai katalikiška šeima, bet kadangi jaunasis Rembo yra religinės fanatikės vaikas, kuriam draudžiama klausytis muzikos …