Kažkada 2009 metais, kai jau buvau išmestas iš korporatyvinio Olimpo, bet dar nespėjau susitepti rankų kurdamas internetines svetaines, reguliariai skaitydavau vieno britų žurnalisto blogą. Kaip bepažiūrėtum tai buvo išskirtinis blogas: jo autorius, Paul Carr, kalbėjo apie Wikileaks veidmainiškumą ir liūdną ateitį laukiančią tradicinės spaudos, apie vaikiškas Britų startupų ambicijas ir Amazon.com baimę prieš moralizuojančius amerikiečius. Tačiau patys juokingiausi straipsniai buvo skirti visiškai nereikšmingiems dalykams, kurie užkliūdavo autoriui – pavyzdžiui, prierašai emailų apačioje prašantys gavėjų taupyti popierių, Associated Press sprendimas rašyti žodį ‘email’ be brūkšnelio, ar interneto trolių įkyrūs komentarai po …

Visai neseniai Wall Street Journal laikraštis paprašė Scott‘o Adams‘o – korporatyvinį gyvenimą pašiepiančio komikso „Dilbert“ autorių - pasidalinti savo nuomone apie tai, iš kur gi gimsta kūrybiškumas. Scott’as siūlo skaitytojams padėti į šalį savo elektroninius įrenginius, atsitraukti nuo plačiajuosčio interneto pagundų ir nepabijoti atsiduoti nuoboduliui. Atstovėkite 10 min eilėje prie kasos, nuvažiuokite į sodą nenusipirkę šeštadieninio Lietuvos Ryto, praleiskite pusvalandį spoksodami į judrią Karoliniškių gatvę. Anot Scott‘o, jei išliksite atkaklūs, vieną įstabią dieną, kai nuobodulys galutinai prirems jus prie sienos, jūs pagaliau imsite žvelgti į kasdienybę netikėtu kampu ir jūsų …

Pasakojau draugams šią istoriją, tai pamanau, kad reikėtų pasidalinti ja ir su blogo skaitytojais. Šią savaitę Silicio slėnyje driokstelėjo tokia PR bomba, kokios neteko matyti nuo krizės laikų. Pranešimas spaudai išprovokavęs šią bombą skelbė apie tai, kad startavo naujas socialinis tinklas pavadinimu Color.com. Tačiau vietoje įprastų bandymų paaiškinti skaitytojams kuo šis tinklas skiriasi nuo pagrindinių konkurentų ir ką jame galės veikti lankytojai, Color.com įkūrėjai pranešė, jog jie ką tik pritraukė $41 milijoną investicijų iš Sequoia Capital, Bain Capital Ventures ir Silicon Valley Bank, o konkurentai jų nejaudina, nes tai ką jie …

Prieš porą dienų, silpnybės akimirką, beveik patikėjau žurnalistų įnirtingai brukama idėja, jog Lietuvos ekonomika pasinėrė į ekonominę krizę. Ši diagnozė taip stipriai užvaldė mano mintis, kad aš net ėmiau sudarinėti sąrašą svarbiausių dalykų, kuriuos reikia padaryti, kol neprasidėjo krizė. Nueiti į Sirenų festivalį, parsisiųsti knygų iš Amazon’o, apsilankyti pas dantistą, nusipirkti daug, daug sojos pieno ir pagaliau imti investuoti į trečios pakopos pensijinį fondą. Tačiau koks gi buvo mano nustebimas, kai keliaudamas iš vieno prekybos centro į kitą, aš mačiau ne nežinios kankinamus žmones, o minias karingai nusiteikusių pirkėjų entuziastingai …