Praeitais metais, pačiame krizės įkarštyje, CBS televizija pristatė amerikiečiams naują TV realybės šou “Direktorius pogrindyje” (Undercover Boss). Kiekviename epizode vienos didelės korporacijos vykdantysis direktorius incognito dirba pačio žemiausio lygio darbus savo kompanijoje, tikėdamasis pamatyti iš arti kaip uždirbami jo milijonai ir išgirsti ką apie kompaniją kalba eiliniai darbuotojai. Kadangi direktorius yra nuolatos filmuojamas, aplinkinių įtarimams išsklaidyti laidos prodiuseriai sukūrė legendą apie tai, kad laidos veikėjas yra bankrutavęs nekilnojamo turto vystytojas bandantis iš naujo kabintis į gyvenimą ir sutikęs nusifilmuoti dokumentiniame filme apie tai, kaip žmonės bando pramokti naujo amato. Užteko …

1985 m., kai buvo atidaryta NUMMI gamykla, GM buvo didžiausia automobilių gamintoja JAV; jos artimiausias konkurentas, Ford, užėmė perpus mažiau – 21% rinkos. Tačiau nežiūrint į šlovingą praeities reputaciją, jos valdoma rinkos dalis nuolatos mažėjo, o kompanijos nesugebėjimas pažaboti gamybos defektus vis stipriau atsiliepdavo pardavimams. NUMMI įdiegta efektyvios gamybos sistema siūlė akivaizdų sprendimo būdą GM problemai: juk skaičiai aiškiai rodė, kad iš japonų atėjusi komandinio darbo tvarka padeda pagaminti daugiau kokybiškų mašinų turint mažiau darbininkų. Tokios milžinės kaip GM atveju, sėkmingai įgyvendinta gamybos reforma padėtų sutaupyti ne milijonus, bet milijardus

Kaip greitai keičiasi laikai; dar prieš gerą pusmetį pagrindinis verslininkų galvos skausmas buvo iš kur gauti darbuotojų ir kada tikėtis pigesnio benzino. Deja, šiandieną pigus benzinas ir darbo ieškantys statybininkai visiškai nedžiugina. Nenuostabu, juk pasaulinė ekonomika (o kartu ir Lietuvos rinka) yra purtoma krentančių kainų ir augančių palūkanų. Didžiosios šalys supranta, kad ilgalaikės ekonominės recesijos privalu išvengti visais įmanomais būdais, bet, bent jau kol kas, jų bandymai pelnyti investuotojų pasitikėjimą piniginėmis injekcijomis ir aktyviu įsikyšimu į finansų rinkas tik pristabdė krizės vystymąsi. Ką rodo tokia vangi reakcija į vyriausybių dalinamus …

Šią vasarą klausausi daug juodaodžių muzikos: repas, hip-hopas, R&B. Šiaip man tokia muzika patinka, erzina nebent atlikėjų noras pasipuikuoti savo ratais, prabangia vila ar super-brangiu laikrodžiu. Jie linksniuoja brangių prekinių ženklų pavadinimus, aiškina kiek daug aukso jie nešioja ir pabrėžia, kiek nedaug pasaulyje yra tokių išskirtinai talentingų atlikėjų kaip jie. Sutinku, Jay-Z, Kanye West, Lupe Fiasco - jūs tikrai esate talentingi žmonės, bet baltieji sukčiai eilinį kartą pralenkė jus. Jūsų pomėgiai nešioti 24 karatų auksines grandines, pagal individualius užsakymus pagamintus Omega laikrodžius ir važinėti Bentley’ais su platininiais kalpokais atrodo kaip …

Pamaniau, kad būtų visai smagu išeiti iš darbo palikus bloge kokį įkvepiantį filmuką. Na, Filipo Kirkorovo žiūrėti nerekomenduosiu, Monster reklama jau linksmiau, bet į Kaobanga formatą nelabai įsipaišo. Pasinaudosiu Oskarų ceremonijos sukeltu ažiotažu. Turbūt žinote, kad šiais metais triumfavo filmas “Šioje šalyje nėra vietos senukams” - brolių Coen’ų pasakojimas, į kurį daugelis žmonių neįsikerta. Dėl pastarosios aplinkybės aš pernelyg nekvaršinčiau sau galvos, nes Joel’is ir Ethan’as Coen’ai yra padarę daug įdomių filmų, į kuriuos įsikerti gretai, lengvai ir visa širdimi. Vienas toks, mažai žinomas, filmas yra “The Hudsucker Proxy” - …